Neutralitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

██ Neutralios valstybės

██ Ginčijamos neutralios valstybės

██ Buvusios neutralios valstybės

Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.[1]

Įvairios šalys neutralumą aiškina skirtingai:[2] kai kurios, pavyzdžiui, Kosta Rika, yra demilitarizuotos, o Šveicarija laikosi „ginkluoto neutralumo“, kad atgrasytų nuo agresijos, turėdama didelę kariuomenę, bet neleisdama jos dislokuoti užsienyje. Tačiau ne visos neutralios šalys vengia bet kokio užsienio pajėgų dislokavimo ar sąjungų: Austrija, Airija, Suomija ir Švedija turi aktyvias JT taikos palaikymo pajėgas ir politinę sąjungą Europos Sąjungoje. Tradicinė Švedijos politika – nedalyvauti karinėse sąjungose, ketinant išlikti neutralia karo atveju. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Šiaurės šalys pareiškė savo neutralumą, tačiau prasidėjus Žiemos karui Švedija pakeitė savo poziciją ir tapo nekariaujančia šalimi.

Teisės ir įsipareigojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kariaujančios valstybės turi gerbti neutralių šalių teritoriją,[3] per ją negali transportuoti savo pajėgų ar medžiagų,[4] imti į savo karines pajėgas neutralių šalių piliečius.[5] Kariaujančių valstybių karo laivai gali iki 24 valandų laikotarpiui įplaukti į neutralių valstybių uostus, tačiau tokiais atvejais neutralios valstybės gali šiems laivams taikyti įvairius apribojimus.[6]

Neutralios valstybės įsipareigoja nesuteikti kariaujančioms šalims savo ginkluotųjų pajėgų, neleisti naudotis savo teritorija ar oro erdve karo tikslais, tiekiant ginklus ar karinės paskirties prekes kariaujančioms valstybėms, neutralios šalys turi taikyti vienodus apribojimus visoms kovojančioms pusėms.

Teisinis pagrindas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės neutraliteto teisinį pagrindą gali sudaryti arba jos tarptautinė sutartis su kitomis valstybėmis, arba jos vidaus teisės aktas, dažniausiai konstitucija. Tarptautine sutartimi gali būti garantuojama šios valstybės nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas. Valstybės neutralitetas jokiu būdu neapriboja jos suvereniteto, nes neutralitetas nustatomas savanoriškai ir jo galima atsisakyti.

Neutralitetas, nustatytas vidaus teisės aktu, yra politinio, o ne tarptautinio teisinio pobūdžio neutralitetas. Kitos valstybės neturi jokių įsipareigojimų tokios valstybės neutraliteto atžvilgiu.

Tarptautinėje teisėje neutralitetas skirstomas į karo atvejo, nuolatinį, sutartinį ir pozityvųjį. Karo atveju, neutraliteto nebūtina deklaruoti, nes pakanka laikytis neutralioms valstybėms nustatytų apribojimų. Valstybės nuolatinį neutralitetą pripažįsta tarptautinė bendruomenė ne tik karo atveju, bet ir taikos metu. Sutartinis neutralitetas nustatomas kelių valstybių sutartimi ir apima tik jų tarpusavio santykius. Pozityvusis neutralitetas susijęs su neprisijungusių valstybių politika nedalyvauti karinėse sąjungose.

Ginkluotas neutralitetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarija bene geriausias pavyzdys šalies, nepriklausančios jokiam kariniam aljansui, bet turinčios stiprias atgrasomąsias pajėgas.

Ginkluotas neutralitetas – tai valstybės ar valstybių grupės, nesudariusios sąjungos nė su viena karo šalimi, bet teigiančios, kad ginsis nuo bet kurios šalies įsiveržimo, laikysena:[7]

  • Karinė parengtis be įsipareigojimų, ypač kaip išreikšta neutralios valstybės politika karo metu, ir pasirengimas jėga pasipriešinti bet kurios kariaujančios valstybės įsiveržimui į jos teises.
  • Ginkluotas neutralumas – tai tarptautinėje politikoje vartojamas terminas, reiškiantis valstybės ar valstybių grupės, kuri nesudaro sąjungos su kuria nors karo šalimi, požiūrį. Tai neutralios valstybės sąlyga karo metu būti pasirengusiai jėga pasipriešinti bet kokiai kariaujančios šalies agresijai.
  • Ginkluotas neutralumas verčia iš pažiūros neutralią valstybę imtis ginklų, kad išsaugotų savo neutralumą.

Šis terminas kildinamas iš istorinio jūrinio neutralumo, kurį XVIII a. pabaigoje sugalvojo Jekaterinos Didžiosios vadovaujama Pirmoji Šiaurės šalių ir Rusijos ginkluoto neutralumo lyga, tačiau nuo to laiko jis vartojamas tik šalių neutralumui įvardyti.[8] Švedija ir Šveicarija nepriklausomai viena nuo kitos garsėja savo ginkluotu neutralumu, kurio laikėsi tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metais.[9] Tačiau jos vykdo aktyvią užsienio politiką ir dažnai dalyvauja taikos kūrimo procesuose visame pasaulyje.[10] Pasak Edwino Reischauerio, „norėdamas būti neutralus, turi būti pasirengęs būti labai militarizuotas, kaip Šveicarija ar Švedija“.[11]

Priešingai, kitos neutralios valstybės gali atsisakyti karinės galios (pvz.: Kosta Rika ir Lichtenšteinas) arba ją sumažinti, tačiau naudoja ją tik savo šalies gynybai ir neutralumui palaikyti. Tačiau kariuomenės nebuvimas nereiškia neutralumo, nes tokios šalys kaip Islandija nuolatinę kariuomenę pakeitė stipresnės valstybės karinėmis garantijomis.

Taikos palaikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JT patruliuojantys Airijos padaliniai Golano aukštumose, Sirijoje.

Daugeliui valstybių, pavyzdžiui, Airijai ir Švedijai, neutralumas nereiškia, kad nėra jokios užsienio intervencijos. Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijos laikomos su ja susipynusiomis.[12] 1994 m. Šveicarijos rinkėjai atmetė pasiūlymą prisijungti prie JT taikos palaikymo operacijų. Nepaisant to, 23 Šveicarijos stebėtojai ir policijos pareigūnai buvo dislokuoti visame pasaulyje vykdant JT projektus.[13]

Neutralios Europos šalys[14][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Airija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Antrąjį pasaulinį karą Airija vykdė neutralumo politiką. 1949 m. Airija buvo pakviesta prisijungti prie NATO, bet kvietimo nepriėmė, nes nenorėjo stoti į aljansą, kuriam priklauso ir Didžioji Britanija. Tokiu būdu Airija iškėlė sąlygą suvienyti Airiją, kuri buvo nepriimtina Didžiajai Britanijai. Iš tikrųjų šaltojo karo laikotarpiu Airija politine prasme priklausė Vakarams, be to, buvo aišku, kad NATO gins Airiją karo tarp didžiųjų valstybių atveju, taip pat dėl to, kad dalį salos valdo Didžioji Britanija.

Suomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suomija savo neutralumo politiką kildina iš laikotarpio iškart po Antrojo pasaulinio karo. Pirmą kartą Suomijos interesas išlikti neutralia didžiųjų valstybių konfliktuose buvo pripažintas 1948 m. Suomijos ir SSRS sutartyje (Draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartis). Sutartyje draudžiama ją pasirašiusioms šalims jungtis į karinę sąjungą prieš kitą šalį, todėl Suomija negalėjo leisti, kad jos teritorija būtų panaudota SSRS užpuolimui. Suomija taip pat buvo įsipareigojusi saugoti savo neutralumą, pasitelkdama atitinkamas ginkluotąsias pajėgas. Suomijos neutralumas neturi šaknų tarptautinėje teisėje, ir nėra jokių tarptautinių pasižadėjimų dėl jos neutralumo. Taigi Suomija, kaip ir Austrija, yra priverstinio neutraliteto atvejis, vėlgi – SSRS.

Švedija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švedija savo neutralumo politiką grindžia tradicija, o ne tarptautine sutartimi. Per XIX a. pirmosios pusės karinius konfliktus Švedija išlaikė neutralų statusą. Neutralumą 1834 m. oficialiai paskelbė karalius Gustavas XIV. Švedija ilgą laiką buvo stipri karinė galia, tačiau neutralumo politiką ji pritaikė savo politiniams interesams. 1941 m. ji leido vokiečių pajėgoms tranzitu per Švedijos teritoriją vykti į Suomijos frontą ir kartu saugojo pabėgėlius nuo nacizmo. Po 1945 m. Švedija nusprendė išsaugoti neutralumo statusą. Švedijos saugumas labai priklausė nuo Suomijos statuso, o netiesiogiai – ir nuo SSRS politikos Suomijos atžvilgiu.

Šveicarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarija gavo neutralitetą pagal Vestfalijos taiką (1640 m.), kuri užbaigė Trisdešimties metų karą Europoje. Ji taip pat patvirtino Šveicarijos Konfederacijos nepriklausomybę. Po 1789 m. Prancūzija okupavo didelę dalį Konfederacijos teritorijos. 1815 m. Vienos kongrese buvo atkurta Šveicarijos Konfederacija, o 1815 m. gruodžio 20 d. Austrijos, Prancūzijos, Anglijos, Prūsijos, Prūsijos ir Rusijos pasirašytas aktas garantavo nuolatinį Šveicarijos neutralumą.

Austrija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1955 m. Austrijos valstybės sutartimi ir Konstitucija Austrija yra įsipareigojusi laikytis neutralumo principo, kuris draudžia sudaryti karines sąjungas ir steigti užsienio karines bazes Austrijos teritorijoje. Austrijos neutralumas iš tikrųjų yra priverstinis neutralumas. Austrijos teritorija iki 1955 m. buvo okupuota sąjungininkų pajėgų. 1955 m. Sovietų Sąjunga Maskvos memorandume pareikalavo Austrijos neutralumo pagal Šveicarijos pavyzdį ir išreiškė pasirengimą keturių galybių įsipareigojimams dėl Austrijos teritorijos vientisumo ir neliečiamumo. Visos šalys, su kuriomis Austrija palaikė diplomatinius santykius, ratifikavo Austrijos valstybės sutartį.

Diskusijų klausimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriuose sluoksniuose buvo suabejota, ar kai kurios valstybės yra tokios neutralios, kaip jos teigia, nors tai labai priklauso nuo to, kaip valstybė interpretuoja savo neutralumo formą.

Europos Sąjunga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra penkios Europos Sąjungos narės, kurios vis dar vadina save neutralia šalimi: Austrija, Airija, Suomija, Malta ir Švedija. Plėtojant ES bendrąją saugumo ir gynybos politiką, diskutuojama, kiek jos yra ar turėtų būti neutralios. Pavyzdžiui, 2006 m. liepos 5 d. buvęs Suomijos ministras pirmininkas Matti Vanhanenas pareiškė, kad Suomija nebėra neutrali:

„P. Pflügeris apibūdino Suomiją kaip neutralią. Turiu jį pataisyti: Suomija yra ES narė. Kadaise, Geležinės uždangos laikais, buvome politiškai neutrali šalis. Dabar esame Europos Sąjungos narė, šios vertybių bendrijos, turinčios bendrą politiką ir, be to, bendrą užsienio politiką, dalis.“[15]

Tačiau 2017 m. gruodžio 5 d. Suomijos ministras pirmininkas Juha Sipila (Juha Sipilä) vis dar apibūdino šalį kaip „kariniu požiūriu neprisijungusią“ ir teigė, kad ji turėtų tokia išlikti.[16] Airija, kuri siekė ES sutartyse įtvirtinti savo neutralumo garantijas, teigia, kad jos neutralumas nereiškia, jog Airija turėtų vengti dalyvauti tarptautiniuose reikaluose, pavyzdžiui, taikos palaikymo operacijose.[17]

Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ES narės privalo laikytis ES sutarties 42 straipsnio 7 dalies, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos padėti ginkluotos agresijos aukai. Jame numatyta „pareiga teikti pagalbą ir paramą visomis [kitų valstybių narių] turimomis priemonėmis“, tačiau tai „nepažeistų tam tikrų valstybių narių saugumo ir gynybos politikos specifiškumo“ (neutralios politikos), todėl narės gali atsakyti nekarine pagalba.

2017 m. pabaigoje pradėjus nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO) gynybos srityje, padidėjo ES aktyvumas kariniais klausimais. Ši politika buvo sukurta kaip įtrauki ir leidžia valstybėms pasirinkti dalyvauti arba atsisakyti konkrečių karinio bendradarbiavimo formų. Tai leido dalyvauti daugumai neutralių valstybių, tačiau nuomonės vis dar skiriasi. Kai kurie Airijos parlamento nariai manė, kad Airijos prisijungimas prie PESCO reiškia neutralumo atsisakymą. Jis buvo priimtas vyriausybei argumentuojant, kad jo opt-in pobūdis leidžia Airijai „prisijungti prie naudingų PESCO elementų, pavyzdžiui, kovos su terorizmu, kibernetinio saugumo ir taikos palaikymo… tai, ko mes neketiname daryti, tai pirkti lėktuvnešius ir naikintuvus“. Malta nuo 2017 m. gruodžio mėn. yra vienintelė neutrali valstybė, nedalyvaujanti PESCO. Maltos vyriausybė teigė, kad ji ketina palaukti ir pažiūrėti, kaip vystysis PESCO, kad įsitikintų, ar tai nepakenks Maltos neutralumui.[18]

Moldova[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Ion Marandici, Moldova pasirinko neutralumą, kad išvengtų Rusijos saugumo schemų ir Rusijos kariuomenės buvimo savo teritorijoje.[19] Net jei pagal konstituciją šalis yra neutrali, kai kurie tyrinėtojai teigia, kad de facto ši buvusi sovietinė respublika niekada nebuvo neutrali, nes dalis Rusijos 14-osios armijos yra Benderuose – teritorijoje, kurios de facto nekontroliuoja Moldovos vyriausybė.[19] Tas pats autorius siūlo, kad viena iš išeičių, siekiant išvengti nereikalingų prieštaravimų ir kartu pagilinti santykius su NATO, būtų „lanksčiai interpretuoti nuolatinio neutralumo sąvoką“.[19] Neutralumas yra nuolatinė Moldovos vidaus politikos tema.[20]

Neutralitetas per Antrąjį pasaulinį karą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Antrąjį pasaulinį karą daugelis šalių paskelbė neutralumo deklaracijas. Tačiau iš artimiausių Europos valstybių tik Andora, Airija, Portugalija, Ispanija, Švedija, Šveicarija (su Lichtenšteinu) ir Vatikanas (Šventasis Sostas) išliko neutralios iki pat karo pabaigos.

Buvo suabejota, ar jie laikosi neutralumo taisyklių: Pavyzdžiui, D dienos data buvo nustatyta remiantis informacija apie orus Atlanto vandenyne, kurios dalį pateikė Airija, bet kuri buvo slepiama nuo Vokietijos. Airija taip pat slapta leido sąjungininkų lėktuvams naudotis Donegalo koridoriumi, todėl britų lėktuvai galėjo atakuoti vokiečių povandeninius laivus Atlanto viduryje. Kita vertus, tiek Ašies, tiek Sąjungininkų pilotai, avariniu būdu nusileidę Airijoje, buvo internuoti.[21]

Švedija ir Šveicarija, apsuptos nacistinės Vokietijos valdų ir sąjungininkių, panašiai darė nuolaidas tiek nacių, tiek sąjungininkų prašymams.[22] Švedija taip pat dalyvavo žvalgybos operacijose su sąjungininkais, įskaitant pasiklausymo stotis Švedijoje ir šnipinėjimą Vokietijoje. Ispanija 1940 m. pasisiūlė prisijungti prie karo nacistinės Vokietijos pusėje, leido Ašies laivams ir povandeniniams laivams naudotis savo uostais, importavo Vokietijai skirtas karines medžiagas ir pasiuntė Ispanijos savanorių kovinę diviziją padėti nacių karo veiksmams. Portugalija oficialiai išliko neutrali, bet aktyviai rėmė Sąjungininkus, suteikdama užjūrio karinio jūrų laivyno bazes, ir Vokietiją, parduodama volframą.

Iš pradžių Jungtinės Valstijos buvo neutralios ir pagal 1936 m. Neutralumo įstatymus buvo įsipareigojusios neparduoti karinių medžiagų kariaujančioms šalims. Prasidėjus karui, JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas įtikino Kongresą pakeisti šį aktą „Cash and carry“ programa, kuri leido JAV teikti karinę pagalbą sąjungininkams, nors tam priešinosi neintervencijos šalininkai.[23] 1941 m. kovo mėn. programą „Cash and carry“ pakeitė programa „Lend-Lease“, iš esmės nutraukdama JAV apsimestinį neutralumą.

Švedija karo metu taip pat darė nuolaidų Vokietijos reichui, kad išlaikytų neutralumą, o didžiausia nuolaida buvo leisti švedų traukiniais iš Norvegijos į Suomiją perkelti 163-iąją vokiečių pėstininkų diviziją, kuri turėjo padėti suomiams tęstiniame kare. Šis sprendimas sukėlė 1941 m. politinę „vidurvasario krizę“ dėl Švedijos neutralumo.

Vatikanas taip pat darė įvairias diplomatines nuolaidas tiek Ašies, tiek Sąjungininkų galybėms, laikydamasis neutralumo teisės taisyklių. Šventasis Sostas buvo kritikuojamas – bet vėliau iš esmės išteisintas – dėl tylos moraliniais karo klausimais.[24]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Neutralitetas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 338 psl.
  2. Lottaz, Pascal; Reginbogin, Herbert (2019). Notions of Neutralities. Lanham: Lexington. ISBN 978-1-4985-8226-1. 
  3. Hague Convention, §5 Art.1
  4. Hague Convention, §5 Art.2
  5. Hague Convention, §5 Art.4,5
  6. Hague Convention, §13 Art.12
  7. Oppenheim, International Law: War and Neutrality, 1906, p. 325.
  8. Leos Müller: „The Forgotten History of Maritime Neutrality, 1500–1800“. In: Pascal Lottaz/Herbert R. Reginbogin (eds.): Notions of Neutralities, Lanham (MD): Lexington Books 2019, pp.67-86
  9. Bissell and Gasteyger, The Missing link: West European Neutrals and Regional Security, 1990, p. 117; Murdoch and Sandler, "Swedish Military Expenditures and Armed Neutrality, " in The Economics of Defence Spending, 1990, p. 148–149.
  10. „Switzerland - Knowledge Encyclopedia“. Knowledge Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2014-04-27. 
  11. Chapin, Emerson. „Edwin Reischauer, Diplomat and Scholar, Dies at 79,“ New York Times. 1990-09-02.
  12. https://www.irishtimes.com/opinion/protecting-neutrality-in-a-militarised-eu-1.915577
  13. International peace-keeping operations. Federal Department of Foreign Affairs. Federal Administration admin.ch. Nuoroda tikrinta 2013-12-22.
  14. NATO Neutral European countries: Austria, Switzerland, Sweden, Finland, Ireland (liet. Neutralios Europos valstybės: Austrija, Šveicarija, Švedija, Suomija, Airija)
  15. Presentation of the programme of the Finnish presidency (debate) 2006-07-05, European Parliament Strasbourg
  16. „Finland should stay militarily non-aligned: prime minister“. Reuters. 2017-12-04. 
  17. Affairs, Department of Foreign. „Neutrality - Department of Foreign Affairs and Trade“. www.dfa.ie. 
  18. „Malta to 'wait and see' before deciding on PESCO defense pact, Muscat says“. 
  19. 19,0 19,1 19,2 Marandici, Ion (2006). „Moldova's neutrality: what is at stake?“. Lviv: IDIS-Viitorul and the Center for European Studies. Suarchyvuotas originalas (MS Word) 2008-10-30. 
  20. David X. Noack: Politics of Neutrality in the Post-Soviet Space: A Comparison of Concepts, Practices, and Outcomes of Neutrality in Moldova, Turkmenistan, and Ukraine 1990–2015. In: Pascal Lottaz/Herbert R. Reginbogin (eds.): Notions of Neutralities, Lanham (MD): Lexington Books 2019, pp. 267–288.
  21. „The WWII camp where Allies and Germans mixed“. BBC News. 2011-06-28. 
  22. Chen, C. Peter. „Sweden in World War II“. 
  23. Brinkley, Douglas; Rubel, David (2003). World War II: The Axis Assault, 1939-1940. USA: MacMillan. pp. 99–106. 
  24. Pascal Lottaz and Florentino Rodao: „The Vatican, World War II, and Asia: Lessons of Neutral Diplomacy“, In: Pascal Lottaz/Herbert R. Reginbogin (eds.): Notions of Neutralities, Lanham (MD): Lexington Books 2019, pp. 215–238.