Japonų tapyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Japoniška tapyba)

Japonų tapyba (jap. ?絵画 = kaiga, taip pat 画道 = gadō) – vienas iš seniausių ir nepaprastai ištobulintas Japonijos vaizduojamasis menas, apimantis plačią žanrų ir stilių įvairovę. Japonų tapybos istorijai būdinga sintezė ir konkuravimas tarp vietinės Japonijos meno estetikos ir daugiausia iš Kinijos perimtų idėjų adaptacijos. Vakarų įtaka įgyja reikšmę tik nuo XVI a. pabaigos, kai prasidėjo ir Japonijos įtaka menui Vakaruose.

Japonų menas skiriasi nuo vakarietiškojo savo turinio ir formos koncepcija, kuri yra glaudžiai susijusi su rytietiška gyvenimo samprata, estetika bei kultūra.

Oficialus Japonijos Nacionalinių Vertybių Sąrašas (paveikslai) apima 158 darbus ar darbų komplektus nuo VIII a. iki XIX a. (įskaitant daug kiniškų paveikslų, kurie ilgai buvo Japonijoje), jie atstovauja geriausius meno kūrinius arba yra itin reti ir išlikę nuo ankstyvųjų periodų.

Archaiškasis periodas (iki 794 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausi japonų tapybos pavyzdžiai yra išlikę laidojamųjų nišų sienose Kiūšiū saloje ir tebėra visiškai primityvūs. Didesnis susidomėjimas menu atėjo kartu su budizmu iš Kinijos VI a. viduryje. Šio laikotarpio žymiausias paminklas yra kinų Šešių Dinastijų periodo mokyklos stiliaus Tamamušino-dzuši šventyklos paveikslai. VII-VIII a. japonų menas vystėsi kinų Tang dinastijos tapybos įtakoje, pasisavindamas jos techniką, tematiką, butaforiją, indiškąją ikonografiją ir indiškąjį notan stilių.[1]

Heiano periodas (794–1185 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Šakos prisikėlimas iš auksinio karsto“, XI a., autorius nežinomas

Šiame politinės konsolidacijos ir gerovės laikmetyje pasirodė pirmieji pasaulietinio meno pavyzdžiai, kuriuose vietoj kinams būdingo santūrumo ir tingios darnos dominuoja japonams artimesnis dramatiškumas, įtampa bei ekspresija. Šiuo metu atsirado ir pirmosios tapybos mokyklos.

Žymiausi tapytojai:

  • Fudživara Takanobu (藤原 隆信 Fujiwara Takanobu, 1142–1205)
  • Takajoši (XII a.)
  • Karikatūristas ir satyrikas Toba Sodžo (鳥羽僧正 Toba Sojo, 1053–1140)
  • Kakemono tapytojas Tsunetaka.

Kamakura periodas (1185–1333 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonų tapyba dėl sustiprėjusio kontakto su kinų menu palinko į realizmą. Jos temose ryškiai atsispindi šios karų ir revoliucijų epochos gyvenimas. Populiariausia šio periodo tapybos forma – emakimono, pamažu išvyniojamas paveikslas, atskirais periodais vaizduojąs kurio nors įvykio eigą. Šiame periode išaugo jamato stilius, artimas kiniškajam Song dinastijos stiliui.[2]

Iš šio periodo tapytojų išskirtini:

  • Keion (apie XIII a.)
  • Nobuzane (藤原 信実 Fujiwara Nobuzane, 1176–apie 1268).

Muromači periodas (1333–1573 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tapybos raida paveikta Dzeno doktrinos. Dėl dzeno poveikio meniniu idealu tapo paprastumas; Heian ir Kamakura periodų gausios spalvos buvo pakeistos rašalu; nepaprastai išpopuliarėjo šykščių linijų ir spalvų paukščių, gėlių bei peizažo tapyba.

aut. Kano Masanobu "Pauksčiai, medžiai ir gėlės"

Tipiški šio periodo tapytojai:

  • Kano mokyklos ir Kano stiliaus iniciatorius Kano Masanobu (狩野 正信 Kanō Masanobu, 1434–1530)
  • Garsiausias periodo tapytojas, dekoratyvinės tapybos pradininkas ir Kano stiliaus formuotojas Matonobu (狩野 元信 Kanō Motonobu, 1476–1559)
  • Orchidėjų meistras Bompo (Gyokuen Bompo, 1344–1420)
  • Gei-ami (芸阿弥 Geiami, 1431–1485)
  • Peizažistas No-ami (能阿弥 Nōami, 1397–1471)
  • Taip pat metų laikų, gėlių ir paukščių specialistai: Sesšu (雪舟 等楊 Sesshū, 1420–1506) ir Sesson (Sesson Shūkei, 1504–1589).

Momojama periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susilpnėjus su budizmu susijusiems menams, tapyba tapo praktiškesnė, skirta papuošti pastatų vidų bei išorę. Tapyta ant sienų, širmų, kambarius skiriančių pertvarų ir pan. Paveikslai dažnai didelio formato, todėl juose trūksta detalių ir kruopštumo reikalaujančių elementų. Populiariausi gamtos motyvai, peizažai, žymūs asmenys, epizodai iš kiniškų istorijų ar legendų. Daug spalvų – paveikslai tarnauja kaip puošyba, prabangą kuriantis elementas, o ne kviečia medituoti.

Hasegava Tohaku „grįžimas prie šaknų“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Pušis ir žydintys augalai“, XVI a. pb., aut. Hasegava Tohaku

Būdinga minimalistinė juodai balta tapyba dažniausiai ant sienų, pertvarų ar širmų. Mokomasi iš senųjų darbų, lankantis šventyklų archyvuose, domintis kiniška tapyba ir pan. Priešingai nei ankstesnė dzenbudistinė tapyba tušu, Hasegava tematika dažniausiai sekuliari. T.y. perimama technika, bet ne turinys.

Tapytojai:

  • Vienas iš arčiausiai aukštuomenės buvusių menininkų, užtikrinusių tolimesnį Kano mokyklos klestėjimą Kano Eitoku (狩野 永徳 Kano Eitoku, 1543–1590)
  • Kano Mitsunobu (狩野 光信 Kano Mitsunobu, 1565–1608)
  • Kano Sanraku (狩野 山楽 Kano Sanraku, 1559-1635)

Edo periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Edo laikotarpis.
„Vilkdalgiai“, apie 1711 m., aut. Ogata Kōrin

Edo laikotarpiu menininkų padėtis visuomenėje pakito. Menininkai buvo labiau išsilavinę nei kitais periodais, dauguma jų buvo laikomi įžymybėmis, tad sulaukė didesnės finansinės sėkmės. Šio laikotarpio metu atsirado naujų dailės krypčių, tokių kaip Ukijo-e, Bundžinga. Kano mokykla toliau naudojasi aukštuomenės palaikymu: Kanō Tanshin (1653–1718), Kanō Chikanobu (1660–1728), Kanō Michinobu (1730–1790), Kanō Shōsenin (1823–1880).[3]

Ukijo-e (浮世絵 Ukijo-e) japonų kalboje reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslą, taip buvo vadinami medžio raižiniai. Juos gamino bei pardavinėjo Edo mieste. Ukijo-e tapo labai populiarūs tarp vidutinės klasės atstovų. Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, kurios buvo žinomos Japonijoje nuo IX a.  Žodis „ukiyo“ yra paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė "paniekintą, suvargusį pasaulį". Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis buvo vartojamas norint išreikšti „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“ sąvokas. Tuo tarpu „e“ yra tiesiog „dailės kūrinys“.

Dabar ukiyo-e  yra žinomi kaip „kasdieninio gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai.[4] 

Ukijo-e graviūros pradininku, savitai pakeitusių kinų Sung ir Ming epochų graviūros elementus, buvo Mitsunori Tosa mokinys Matabei Ivasa (岩佐 又兵衛, 1578–1650), kurio kūriniuose istorinės temos susipynė su žanriniais motyvais iš miestiečių gyvenimo. Jo mokinys Moronobu Hišikava (菱川 師宣, 1618–1694) suformavo pirmą įtakingą ukijo-e graviūros mokyklą, kurioje buvo siužetai, jungiantys epizodus iš „linksmųjų kvartalų“, kabuki teatrų aktorių, geišų ir paprastų miestiečių gyvenimo.[5]

„Palankus vėjas, skaidrus oras“, XIX a. pirma pusė, aut. Hokusajus

Pagrindine pirmo ir antro graviūros raidos etapų jungiamąja figūra tapo lyriškos linijos meistras Harunobu Sudzuki (鈴木 春信, 1724–1770). Šis meistras atskleidė spalvotos graviūros galimybes, graviūrose vaizduodamas kabuki aktorius ir kasdienines miestiečių gyvenimo scenas. Vėliau jis į graviūros meną įvedė daugybę naujovių: pirmasis pradėjo spausdinti dviejų spalvų kūrinius, o maždaug apie 1760 m. pradėjo naudoti pustonius ir perėjimą nuo tamsių į šviesius tonus. Dailininko talentas atsiskleidė išraiškingose spalvotose graviūrose, vaizduojančiose grakščias moteris intymių peizažų ir interjerų fone.

Harunobu Sudzuki išgarsėjo savo harmoningomis spalvotomis graviūromis:

  • „Gražuolės laužiančios slyvos šakelę“ (1764 m.)
  • „Įsimylėjėliai apsnigtame sode“ (1760 m.)
  • „Šeši Tomagava upės vaizdai“ (1764–1770 m.)
  • „Aštuoni elegantiški Edo vaizdai“ (1764–1770 m.)
  • „Skirtingų metų laikų poezija“ (1764–1770 m.)
  • „Žaliųjų namų gražuolės“ (1765–1770 m.).
aut. Ike no Taiga

Dėl savo talento svarbiausiu klasikinės ukijo-e graviūros atstovu tapo Katsušika Hokusai (葛飾 北斎, 1760–1849), kurio kūryba buvo derinys tarp senosios dailės tradicijų ir naujoviškumo. Hokusai būdamas trylikos pradėjo mokytis graviūrų raižytojo amato. Perpratęs šio amato subtilybes, 1778 m. įstojo į vieną įtakingiausių garsaus meistro Šiunšio Katsukavos vadovaujamą graviūros mokyklą. Joje greitai atsiskleidė jo talentas, todėl jau po metų, praleistų mokykloje, jam buvo suteikta teisė pasirašinėti darbu mokytojo Šiunšio Katsukavos vardu.[6]

Dailės kryptis bundžinga (文人画 bunjinga, intelektualų tapyba) arba Nanga tapyba yra kilusi iš Kinijos ir XVIII a. pristatyta Japonijai. Bundžinga tapybos žanras suklestėjo miestuose. Japonų intelektualai studijavo ir stengėsi perimti klasikinės kinų tapybos tradicijas. Dėl Japonijos izoliuotumo tapytojai mokytis galėjo tik iš importuotų knygų. Kaip ir Kinijoje, japonų tapytojai tapė gamtovaizdžius, gėles, paukščius, medžių šakas.[7]

Žymieji menininkai:

  • Taiga (池大雅 Ike no Taiga,1723–1776)
  • Buson (与謝 蕪村 Yosa Buson, 1716–1784)

Prieškario periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Nesuprantamas vertimas - stilius dažydamas?
Jei galite, sutvarkykite.

Šis periodas buvo pažymėtas meno skyrimu į konkuruojančius Europos stilius ir tradicinius vietinius stilius. Vakarų stilius dažydamas (yōga) buvo oficialiai skatintas vyriausybės, kuri nusiuntė daug žadančius jaunus menininkus studijuoti į užsienį. Darbai atlikti Vakarų stiliumi atstovavo jogą atšaką (洋画 Yoga). Opozicija populiarėjančiai joga atšakai buvo meno nacionalistų judėjimas, kuris siekė išsaugoti vertingą japoniško stiliaus tapybos tradiciją kaip grėsmę vakarų kultūros skatinimui. Taip buvo sukurta nihonga tapyba, kuri buvo suinteresuota savitos šiuolaikinės meno formos kūrimu, kuris galėtų išreikšti šalies nacionalinio tapatumo jausmą, taip pat išsaugoti tradicinius ir gimtuosius Japonijos meno aspektus (Stanford Journey of East Asian Affair, 2004).[8]

Nihonga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Nihonga.

Nihonga (日本画) – japoniško stiliaus tapyba, kuri pabrėžia Japonijos gimtojo meno svarbą ir Vakarų kultūros žavesį. Šio aspekto tikslas Japonijos mene buvo išsaugoti esančias meno tradicijas ir sukurti šiuolaikinį kultūrinį tapatumą. Tuo metu, kai Japonijoje buvo įtempti santykiai tarp tradicijų ir naujovių, neišvengiamą svarbą turėjo nihonga tapybos vystymąsis, menininkai dėjo pastangas, kad atkreiptų subalansuotą dėmesį į jų savitą Rytų Azijos paveldą ir išraiškingas galimybes Vakarų tapyboje (Buckley, 2002).[9]

Žydinti nihonga - aut. Jokojamo Taikan "Naktinis vyšnių žydėjimas"

Meidži laikotarpiu Japonija patyrė drastiškas reformas beveik kiekviename socialiniame lygmenyje. Ankstesnysis valdovas feodalas Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) buvo priverstas perduoti valdžią imperatoriui Meidži, o vėliau buvo perkeltas į rytus nuo Japonijos sostinės Kioto ir Tokijo metu buvo dedamos pastangos modernizuoti Japoniją ir restruktūrizuoti Japonijos visuomenę siekiant industrializacijos didėjimo ir technologinės pažangos dėl noro sėkmingai atspindėti Vakarų valdžios modelį. Dėl šios priežasties, Japonijos vyriausybė skatino amatininkus ir mokslininkus studijuoti užsienyje ir grįžti su vertingomis žiniomis iš pirmųjų lūpų. Japonija taip pat pradėjo importuoti Vakarų kultūrą masišku mastu, o šis reiškinys padarė stiprų poveikį Japonijos menui. Daugelis Japonijos menininkų priėmė Vakarų tapybos stilius ir technikas, taip pat užsienietiškų temų reikšmę pačiame mene.

Postūmis atgaivinti tradicinę tapybą plėtojant labiau šiuolaikines japonų stiliaus idėjas buvo išreikštos meno kritiko Okakura Kakudzo (岡倉覚三 Okakura Kakuzō arba 岡倉天心 Okakura Tenshin, 1862-1913m.), kuris kartu su Ernestu Fenollosa (1853-1908), bandė sujungti Vakarų kultūros žavesį, tuo pačiu pabrėžiant Japonijos gimtojo meno grožį ir svarbą. Šie du vyrai suvaidino svarbius vaidmenis pagrindinių meninių mokyklų mokymo programų išvystyme ir aktyviai drąsino ir globojo menininkus.[10]

Nihonga pradininkai:

  • Hišida Šiunso (菱田春草 Hishida Shunsō, 1874–1911)
  • Jokojama Taikan (横山大観 Yokomyama Taikan, 1868–1958)
  • Šimomura Kanzan (下村観山 Shimomura Kanzan, 1873–1930).

Pokario periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausybės remta Japonijos meno akademija (Nihon Geijutsuin) savo sudėčiai priskyrė ir yoga ir nihonga tapybos atšakas. Nihonga klestėjimas tęsėsi ir po II pasaulinio karo. Šis esminis tradicinis stilius pokario metais buvo aktyviai skatinamas, kaip ir kitos japoniško meno formos. Tradicinės temos tokios kaip flora, fauna ir kraštovaizdis buvo sujungtos, pasitelkiant šiuolaikines abstrakcijas, modernias miestų ir pramonės scenas. Rezultate, kūriniai, kuriuose buvo naudojami tradiciniai pigmentai ir teptukai, leido numatyti įdomią Japonijos modernizmo versiją.[11].

Daugelis menininkų dar kartą atsigręžė į išskirtinių Japonijos temų vaizdavimą kūriniuose, pabrėžiant ar tyrinėjant Japonijos tapatumą ir aukštinant Japonijos meno tradicijas. Nors šie menininkai, įtraukiant Jamagučis Akira (山口 晃 Yamaguchi Akira, 1969), Tenmjouja Hisašis (天明屋尚 Tenmyouya Hisashi, 1966) ir Jamamoto Taro (山本 太郎 Yamamoto Tarō, 1974) daugiau linkę tapyti naudojant aliejų, skaitmeninio redagavimo ir kitas ne tradicines žiniasklaidos priemones, visgi jų darbuose vyrauja tradiciniai stiliai ir pateikiamos nuorodos į konkrečius ir žinomus istorinius darbus, juos derinant su nuorodomis į šiuolaikinę komercinę kultūrą.[12]

Daugelis senesnių meno mokyklų, ypač iš Edo ir prieškario periodų, vis dar praktikuojamos. Pvz.: Rimpa, Kano mokyklos.

Taip pat yra daug šiuolaikinių dailininkų, kurių darbai didžia dalimi yra įkvėpti anime subkultūros ir kitų populiarių jaunimo kultūrų. Bene pats garsiausias anime dalininkas yra Takaši Murakami ( (村上 隆 Murakami Takashi, 1962).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Mason, Penelope. History of Japanese Art . Prentice Hall (2005). 
  2. ↑ Sadao, Tsuneko. Discovering the Arts of Japan: A Historical Overview. Kodansha International (2003). 
  3. ↑ Watson, William, The Great Japan Exhibition: Art of the Edo Period 1600-1868, 1981, Royal Academy of Arts/Wiedenfield and Nicolson
  4. ↑ Takahashi S., 1983. Traditional Woodblock Prints of Japan
  5. ↑ Andrijauskas, A., 1996. Staipsnis iš meno ir kultūros žurnalo ,,Krantai“. Vilnius: Logotipas.
  6. ↑ Andrijauskas A., 1996. Staipsnis iš meno ir kultūros žurnalo ,,Krantai“. Vilnius: Logotipas.
  7. ↑ Schaap, Robert, A Brush with Animals, Japanese Paintings, 1700-1950, Bergeijk, Society for Japanese Arts & Hotei Publishing, 2007
  8. ↑ Stanford Journey of East Asian Affair, 2004. Takashi Murakami: Artist of Contemporary Japanese Subculture. [internete] rasta: http://web.stanford.edu/group/sjeaa/journal41/japan1.pdf [žiūrėta 2016 11 25].
  9. ↑ Buckley, S., 2002. Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. [e-knyga] Routledge: London. [internete] rasta: http://journals.cambridge.org
  10. ↑ Larking, M., 2013. Nihonga Beside Itself: Contemporary Japanese art‘s engagement with the position and meaning of the modern painting tradition. 
  11. ↑ Ulack, J., 2013. Japanese art-Modern period. [internete] rasta: http://www.britannica.com/art/Japanese-art 
  12. ↑ Larking, M., 2013. Nihonga Beside Itself: Contemporary Japanese art‘s engagement with the position and meaning of the modern painting tradition. [internete] rasta: http://openjournals.library.usyd.edu.au/index.php/LA/article/viewFile/7818/7982 
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Japonų_tapyba&oldid=6889883"