Nihonga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Margas katinas (jap. まだら猫 Madaraneko), 1924, Jamatanės meno muziejus, Tokijas, Takeuči Seiho

Nihonga (jap. 日本画 = nihonga, liet. japoniško stiliaus piešiniai) – piešiniai, nupiešti naudojantis technikomis, kurios Japonijoje naudojamos nuo senovės laikų. Šis terminas pradėtas vartoti norint atskirti japoniško stiliaus piešnius, nuo vakarietiško stiliaus tapybos, vadinamo joga (jap. 洋画 yōga, liet. Vakarietiško stiliaus piešiniai).[1] Tai yra Japonijos modernizacijos dalis dalis, kuri prasidėjo Meidži periodu (jap. 明治時代 Meiji-jidai 1868–1912). Jos tikslas buvo apsaugoti tradicijas Japonijos mene ir sukurti modernų kultūrinį identitetą.[2] Terminas nihonga pažodžiui verčiasi japoniško stiliaus piešiniai.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naktis Pietų jūroje, 1944, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas, Jokojama Taikan

Tokugavos šiogūnato (jap. 徳川幕府 Tokugawa bakufu) vykdyta izoliacijos politika privedė prie rimtų pasekmių nacionaliniame, ir kartu, tarptautiniame lygyje. 1853 po ilgų debatų šiogūnas pasirašė Jungtinių Amerikos valstijų prezidento pasiūlytą sutartį. Greitai panašios sutartys buvo pasirašytos ir su Anglija, Rusija ir Nyderlandais. Užsienio jėgos galvojo, kad japonų kultūra yra primityvi ir neverta pagarbos, todėl japonai siekdami įrodyti, kad jų kultūra yra lygi be kokia kitai, manė, kad jų kultūra turi būti identiška Vakarų kultūroms. Norėdami atremti nepaprastai dideliį susidomėjimą iš vakarų atkeliavusia kultūra, didelė dalis intelektualų bendruomenės siekė atkreipti dėmesį į nacionalizmą. Šie lojalistai taip siekė, kad Japonija būtų laikoma lygiaverte tarptautinėje politikos arenoje ir jie tikėjo, kad tai gali būti pasiekta viešinant ir puoselėjant tautines tradicijas.[3]

Prie šio nacionalinio meno išsaugojimo daug prisidėjo Ernestas Fenolosa, amerikiečių profesorius, kuris skatino Japonijos meno pripažinimą vakaruose, ir Okakura Kakuzo (jap. 岡倉 覚三 Okakura Kakuzō) arba Okakura Tenšinas (jap.岡倉 天心 Okakura Tenshin), žinomas dėl savo pastangų atgavinti ir apsaugoti tradicines Japonijos meno formas. Fenolosa ir Okakura globojo Japonijos menos istorijos studijas ir nudirbo neįkainojamą darbą autentifikuojant ir kataloguojant daugelį iki Meidži periodo sukurtų meno kūrinių, taip pat, Fenolosa tęsė pirmosios angliškai parašytos Japnijos meno istorijos kūrimą. Abu šie vyrai bendradarbiavo įkuriant Tokijo vaizduojamųjų menų mokyklą (jap. 東京美術学校 Tōkyō Bijutsu Gakkō), mokyklą kurti japoniško stiliaus piešiniams.[4]

Nepaisant nihongos krizės, kuri pradėjo ryškėti pokario Japonijoje, po 1945 metų, Nihonga išlikeka labiausiai atpažįstama ir populiariausa meno forma šiandien, vis dar džiungindama dideles meno megėjų auditorijas meno parodose.[2]

Tenmjoja Hisaši (jap. 天明屋尚 Tenmyouya Hisashi), moderniosios Japonijos tapybos atstovas, 2001 metais suformulavo modernaus meno kocepciją neo nihongą, kaip priešpriešą pačiai nihongai ir tradicinėms tapymo medžiagoms, tokioms kaipnatūralus mineralų pigmentai, klijai ir rašalas. Neo nihonga yra kaip naujas žanras, kuris naudoja kitas meždiagas, tokias kaip akriliniai dažai, tačiau išsaugomos japoniškai tapybai būdingos charakteristikos, pavyzdžiui tradicinės japoniškos linijos, simboliai ir žaismingi elementai. Tačiau neo nihonga nėra visiškai nėra atsiskyrusi nuo japniškosios tradicijos. Neo nihonga yra tradicijos dalis ir siekia ją tobulinti toliau.[5]

Piešimo medžiagos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nihonga stiliaus piešiniai dažniausiai piešiami ant šilko arba ant vaši (jap. 和紙 washi), tradicinio japoniško popieriaus, gaminamo rankomis, naudojant tradicines technikas. Šio medžiagos padeda išlaikyti kakedžiku (jap. 掛け軸 kakejiku), į ritinį susuktus, piešinius nepažeistus, nes šilkas ir vaši yra plonos medžiagos. Storos medžiagos, galėtų pažeisti piešinį, kai šis yra susukamas atgal į ritinį.[6]
  • Sumi (jap. 墨sumi), pagamintas iš suodžių ir klijų iš žuvų kaulų arba gyvūnų odos. Tai viena iš žinomiausių medžiagų naudojamų juodai spalvai Rytų Azijos šalių piešiniuose išgauti.[6]
    Vaši popierius
  • Iva-enogu (jap. いわえのぐ iwa-enogu) arba natūralūs mineraliniai pigmentai išgauti iš natūralių medžiagų – mineralų, kriauklių, koralų ir net gi pusiau brangių akmenų, tokių kaip malachitas, azuritas ir cinoberis. Neapdorotos medžiagos sumalamos iki skirtingo stambumo tekstūros. Šiems sumaltiems pigmentams naudojama rišamoji medžiaga, arba klijai vadinami nikava (jap. 膠 nikava). Nikava gaminama verdant gyvūnų ir žuvų kaulus ir odą ir iš jų išgaunant baltymus.[6]
  • Ant piešinių skirtų rėminimui, iva-enogu yra dengiamais kitaip nei ant kakedžiku. Ant piešinių rėminimui dedamas didelis iva-enogu sluoksnis, todėl jie negali būti vyniojami į kakedžiku, dėl didelio dažų sluoksnio piešiniai gali būti pažeisti. [6]
  • Tradicinėje japonų tapyboje dar naudojami gofun (jap. 胡粉 gofun) – kalcio karbonato milteliai, gaminami iš austrių, moliuskų arba šukutės kriauklių. Skirtingų rūšių gofun naudojami baltai spalvai piešiniuose išreikšti.[6]
  • Metalai, auksas ir sidabras, naudojami kaip japoniško piešimo medžiagos.[6]
  • Piešiant nihonga stiliaus piešinius naudojami specialūs teptukai – fude (jap.筆 fude) ir hake (jap. 刷毛 hake). Teptukai yra labai svarbūs sukuriant nihongai būdingas linijas ir spalvas. Jie yra gaminami iš įvairių medžiagų, dažniausiai iš gyvūnų šerių.[7]

Technikos ir išraiškos būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kouroku (jap.こうろくkouroku) – šioje technikoje piešiamų objektų formos yra apvedžiotos. Technika, kurioje šios apvedžiotos formos yra nuspalvinamos yra kuoruku-tensai (jap. こうるくてんさい kouroku-tensai). Tai viena iš reprezentatyviausių technikų piešiant gėles ir paukščius (jap. 課徴画 kachou-ga).[8]
  • Mokocu (jap. 没骨 mokkotsu) – šioje technikoje objektas išreiškiamas šešėliuojant sumi rašalu, o piešiant aiškius objektų apvedimus. Taip plačiai naudojama piešiant paukščius ir gėles.[8]
  • Tarašikomi (jap. 垂らし込み tarashikomi) – tai lašinimo technika. Technika naudojama išgauti natūralią miglą, naudojant kretančių lašų skirtumus pigmentuose.[8]
  • Cuketate (jap. 付立 tsuketate) – viena iš mokocu technikų, kurioje objektai išreikiami naudojant skirtingo storumo teptukus. Šis šešėliavimas sukuriamas naudojant sumi rašalą ir dažus. Jokie eskizai ar apvedimai šioje technikoje nenaudojami.[8]
  • Bokaši (jap. ぼかしbokaši) – piešiant šia technika yra naudojamas vanduo. Juo padengiamas jau nupieštas piešinys norint išgauti ryškesnį šešėlių efektą.[8]
  • Kegaki (jap. けがき kegaki) – plaukų piešimo technika, naudojamos plonos linijos plaukams nupiešti. Žodis naudojamas ne tik technikai, bet ir pačioms linijoms pavadinti. Kegaki naudojama ir piešiant gyvūnų kailį. Šviesus ir tamsus sumi piešiamas vienas ant kito, norint išgauti linijas, naudojamos ir iškart paruoštos tinkamos spalvos.[8]
  • Rūkas ir debesys – naudojami išreikšti drėgną Japonijos klimatą ir turi svarbią rolę piešinių kompozicijose. Upių ir kalnų piešiniuose (jap. 山水画 sansui-ga) piešiant debesis ir miglą galima sudaryti aukštų kalnų vaizdą. Rūkas ir debesys tai pat naudojami reikšti laiko tėkmei.[8]

Žymiausi menininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hišida Šiunso (菱田春草 Hishida Shunsō 1874–1911)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juoda katė (黒き猫 Kuroki neko) 1910, eksponuojamas Kunamoto prefektūros meno muziejuje, Hišida Šiunso

Buvo Japonijos dailininkas kūręs Meidži periodu. Tikrasis vardas Hišida Mijodžis (Hishida Miyoji). Šiunso piešiniai liudija jo didelį indelį į nihongos judėjimo teoriją ir praktiką. Jo nuolatinis Japonijos ir Kinijos senųjų meistrų darbų studijos lėmė, kad jo menas peržengė įprastą priešingybių sintezę. Jo darbai ilgailaikiui įgavo ramybės pjūtį, kurį pagyvino įvairūs gamtos vaizdai ir dekoratyvūs efektai. Deja, dailinikas tragiškai mirė 37 metų, savo kūrybinės veiklos viršūnėje.[9]

Žinomiausi darbai:

  • Rudens peizažas su spalvotais lapais (jap. Shūkei (Keizan kōyō)) 1899, Šimanės meno muziejus
  • 賢首菩薩 Kenshu bosatsu 1907, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas
  • Nukritę lapai (落葉 Ochiba) 1909, Modernaus meno muziejus, Šiga
  • Juoda katė (黒き猫 Kuroki neko) 1910, eksponuojamas Kunamoto prefektūros meno muziejuje
Jokojama Taikan (横山 大観 Yokoyama Taikan 1868–1958)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikrasis vardas Sakai Hidemaro, tikriausiai geriausiai žinomas iš visų nihongos krypties menininkų, dauguma japoniškų vadovėlių yra iliustruoti jo piešiniais. Kai kam Taikan nevertinimas lygus nihongos nemėgimui. Taikan turėjo talentą kurti piešinius, kurie formavo Japonijos kultūrinį identitetą. Šio menininko gyvenimas ir kūryba buvo pilni prieštaravimų. Verta pastebėti, kad Jokojama Taikan prisidėjo prie nihongos piešimo technikos kūrimo.[9]

Žinomiausi darbai

  • Plūduriuojančios šviesos (jap.竜等 Ryūtō) 1909, Modernaus meno muziejus, Ibarakis
  • Miglotas mėnulis (jap. おぼろずき Oboro zuki) 1900, Fukuoka meno muziejus
  • Gegutė (jap. 時鳥 Hototogisu) 1904, Fukujaus vaizduojamojo meno muziejus
  • Kalnų kelias (jap. 山路 Yamaji) 1911, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Kiotas
Šimomura Kanzan (jap. 下村 観山 Shimomura Kanzan 1873–1930)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikrasis vardas Šimomura Seizaburo (jap. 下村せいざぶろう Shimomura Seizaburō), vienas iš trijų žinomiausių Japonijos meno instituto (jap.日本美術院 Nihon Bijutsu-in) tapytojų, Šimomura Kanzan žinomas dėl savo indėlio atgaivinant ir iš naujo interpretuojant klasikinės jamato-e (jap. 大和絵 yamato-e) tapybos tradicijas. Savo tapytojų kartoje jis išsiskyrė tuo, kad buvo įvaldęs ir tradicinius tapybos įgūdžius.[9]

Žinomiausi darbai:

  • Pavasario lietus (jap. 春雨 Harusame) 1916, Tokijo nacionalinis muziejus
  • Aštuoni Omi vaizdai (jap. おおみ八景ōmi hakkei) albumas, 1926, saugomas privačioje kolekcijoje
  • Vienuolis elgeta (jap. 弱法師 Yoroboshi) 1915, Tokijo nacionalinis muziejus
Cučida Bakusen (jap. 土田麦僊 Tsuchida Bakusen 1887–1936)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Moterys prekybininkės iš Oharos (jap. 大原女 Oharame) 1927, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Kiotas, Cučida Bakusen

Tikrasis vardas Cučida Kindžis (jap. 土田金二 Tsuchda Kinji). Bakusen išsiskyrė iš kitų menininkų savo bebaimiu ir genialiu talentu. Iš savo modernaus vakarietiško meno studijų, į japonišką meną atnešė modernios estetikos. Cučido Bakusen darbuose jaučiamas balansas tarp intelektualumo ir aistros, dvasingumo ir jausmingumo, matomas meistriškumas naudojant įvairias technikas. Jo nenuilstamas noras siekti kūrybinės laisvės ir individualumo, lėmė, kad jis tapo vienu iš nacionalinių paveikslų kūrėjų asociacijos (jap. 土田金二Kokuga Sosaku Kyokai) įkūrėju.[9]

Žymiausi darbai:

  • Salos moteris (jap. 島の女 Shima no onna) 1912, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas
  • Maiko sode (jap. (舞妓林泉 Bugirinsen) 1924, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas
  • Moterys prekybininkės iš Oharos (jap. 大原女 Oharame) 1927, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Kiotas
Tomiokas Tesajus (jap. 富岡 鉄斎 Tomioka Tessai 1836–1924)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pats save laikė labiau rašto žmogumi (jap. 文人 bunjin), kuriam poezina ir kaligrafija buvo svarbesnės už tapybą. Tesajus tęsė idėją rašyti ant pveikslų, ir taip vertė žiūrovus skaitytis paaiškinimus, kad šie suprastų jo paveikslus. Vadovasosi posakiu „perskaityti dešimt tūkstančių knygų, nukeliauti dešimt tūkstančių mylių“. Jis sukaupė milžinišką asmeninę biblioteką, nukeliavo nuo Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) iki Hokaido (jap. 北海道 Hokkaidō), įkopė į Fudzijamą (jap. 富士山 Fuji-san) ir savo patirtis išreiškė savo paveiksluose. Nors labiau save laikė mokslininku ir nesureikšmino tapybos, kaip tik dėl jos Tesajaus vardas ir žinomas kiek šiol.[9]

Žinomiausi darbai:

  • Trijų tikėjimų, kretančių jūrą, įkūrėjai (jap. きょうそとかいず Kyōso tokai zu) 1921, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas
  • Raudona uola (jap. ぜんせきへきず Zen Sekiheki Zu) 1922
  • Dvi šokančios dievybės (jap. 二神会舞図Futagamikaimaizu) 1924, Tokijo nacionalinis muziejus
    Noh šokio preliudas (jap. 序の舞 Jo-no-mai) 1936, Tokijo menų universitetas, Uemura Šioen
Uemura Šioen (jap. 上村 松園 Uemura Shōen 1875–1949)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viena iš žinomiausių dailininkių moterų Japonijos modernaus meno istorijoje. Uemura Šion nutiesė kelią kitoms moterims dailininkėms. Šionen savo šeimoje užėmė tradiciškai vyrišką rolę šeimoje, nes pajamomis iš savo meno ji išlaikė šeimą. Moters idealas, kurio ji negalėjo įgyvendinti gyvenime buvo atvaizduota jos darbuose. Ueamuros Šioen pastovi sėkmė jei leido užsitikrinti socialinį ir ekonominį statusą, kuris buvo lygus, ir kartais net pranašesnis, už jos kolegų dailininkų vyrų.[9]

Žinomiausi darbai:

  • Pasiruošimas šokiui (jap. まいじたくMai-jitaku), 1914, saugomas privačioje kolekcijoje
  • Noh šokio preliudas (jap. 序の舞 Jo-no-mai) 1936, Tokijo menų universitetas
Ogura Juki (jap. 小倉 遊亀 Ogura Yuki 1895-2000)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Ogura Yuki savęs nelaikė profesionale menininke iki kol jai suėjo 40 metų, jos kaip menininkės karjera buvo išskiritnė. Ji buvo pirmoji moteris, kuri tapo Japonijos meno instituto nare, ir taip pat pirmoji, kuri tapo šio instituto direktore.[9] Oguros piešiniai buvo ne tik laisvi ir ekspresionistiniai, bet ir jų tema buvo atvirai adresuojama žiūrovams.[10]

Žinomiausi darbai:

  • Ponios O portrertas (jap. おふじんざぞう O-fujin zazō), 1953, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas
  • Besimaudančios moterys (jap. ゆあみおんな Yuami Onna), 1938, Nacionalinis modernaus meno muziejus, Tokijas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Editing comimittee for A Dictionary of Japanese Art Terms, 1990. A Dictionary of Japanese Art Terms. Tokyo: Tokyo Bijutsu Co. Ltd.
  2. 2,0 2,1 Reiko, T., 2002. Nihonga. Encyclopedia of contemporary Japanese culture. London: Routledge. p.329-330.
  3. Noma, S., 1966. The Arts of Japana. Late Medieval to Modern. Tokyo: Kodansha International Ltd.
  4. Mason, P., 1993. History of Japanese art. New York: Abrams.
  5. Tenmyouya H., Neo Nihonga (Neo Japanese-style painting). [internete] Prieiga per internetą: <http://tenmyouya.com/biography/profile.html> [žiūrėta 2017 m. spalio 30 d.].
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 Art Nomura, Materials of Nihonga. [internete] Prieiga per internet: <http://nomurakakejiku.com/lesson_lineup/materials-of-nihonga> [žiūrėta 2017 m. spalio 30 d.].
  7. Yamatane Museum of Art. What is Nihonga? [internete] Prieiga per internetą: <http://www.yamatane-museum.jp/english/nihonga/> [žiūrėta 2017 m. spalio 30 d.].
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 8,6 Art Nomura, Methods of Expression. [internete] Prieiga per internetą: <http://nomurakakejiku.com/lesson_lineup/methods-of-expression> [žiūrėta 2017 m. spalio 30d.].
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 Conant, E. P., Owyoung, S. D., Rimer, J. T., 1995. Nihonga, Transcending the Past – Japanese –Style Painting, 1868–1968. St. Louis: The Saint Louis Art Musuem.
  10. Larking, M., 2007. Breakthrough women. The Japan Times. [internete] Prieiga per internetą: <https://www.japantimes.co.jp/culture/2007/05/03/arts/breakthrough-women/#.WfjTaY-0OM9> [žiūrėta 2017 m. spalio 30 d.].