Pereiti prie turinio

Jan Cieplak

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jan Cieplak
Dievo tarnas
Gimimo vardas Jan Feliks Cieplak
Gimė 1857 m. rugpjūčio 27 d.
Dombrova Gurniča, Lenkija
Mirė 1926 m. vasario 17 d. (68 metai)
JAV
Palaidotas (-a) Vilniaus katedra
Tautybė lenkas
Religija Romos katalikų
Vilniaus arkivyskupas
Ėjo pareigas 1925 – 1926
Veikla vyskupas

Janas Feliksas Cieplakas (Jan Feliks Cieplak, 1857 m. rugpjūčio 17 d. Dombrova Gurniča – 1926 m. vasario 17 d. Pasaiko mieste, Naujajame Džersyje, JAV) – Vilniaus arkivyskupas metropolitas, Mogiliovo sufraganas, Katalikų bažnyčios Dievo tarnas.

Jis gimė Redeno kolonijoje netoli Dambrovos, Bendzino apskrityje Redeno kolonijos kalnakasio Jacenty Cieplak ir Julianos Bugajska šeimoje. Turėjo pusbrolį Stanislovą (g. 1879 m.). 1857 m. rugpjūčio 23 d. pakrikštytas Bendzine Šv. Trejybės bažnyčioje.

1869–1873 m. mokėsi klasikinėje Kielcų gimnazijoje, o vėliau vietinėje seminarijoje, kurią baigė 1878 m. 1882 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Įšventintas 1881 m. liepos 24 d. Jis tapo tos pačios akademijos docentu, dėstė biblinę archeologiją, liturgiją, moralinę teologiją, taip pat dėstė bažnytinį giedojimą. 1901 m. gavo teologijos daktaro laipsnį už disertaciją De momento, quo transsubstantiatio in Augustissimo Missae Sacrificio peragitur.

1908 m. gruodžio 7 d. Sankt Peterburge buvo konsekruotas Mogiliovo vyskupu augziliaru. 1909 m. jis pašventino naujai įsteigtą lenkų bendruomenės parapinę bažnyčią Harbine, skirtą Šv. Stanislovui. Ne kartą baustas Rusijos valdžios už patriotinių pamokslų sakymą ir dalyvavimą nacionalinėse demonstracijose. Nuo 1914 m. rugpjūčio 6 d. tapo Mogiliovo arkivyskupijos administratoriumi.

Po Vasario revoliucijos ir caro nuvertimo 1917 m. dalyvavo Lenkijos Karalystės likvidavimo komisijos posėdžiuose. Po bolševikų perversmo (Spalio revoliucijos) 1919 m. balandžio 29 d. buvo paskirtas tituliniu Ohrido arkivyskupu. Tapo vyriausiu Romos katalikų bažnyčios atstovu Sovietų Rusijoje, 1920 ir 1921 m. du kartus buvo suimtas. Apkaltintas pasipriešinimu sovietų valdžiai, rekvizuojant Bažnyčiai priklausančias vertybes (nusikaltimai pagal 16. 62, 69, f 119 str.) .

1923 m. kovo 21–25 d. buvo teisiamas Maskvoje parodomajame teisme. Kartu su 14 kitų dvasininkų jis buvo nuteistas mirties bausme už „maišto kurstymą per prietarus“ [1]. Spaudžiant pasaulio viešajai nuomonei ir perspėjus Lenkijos vyriausybei, bausmė buvo pakeista 10 metų nelaisvės. 1924 m. buvo išvarytas iš SSRS, o 1924 m. balandžio 12 d. per Rygą išvyko į Lenkiją.

1924 m. balandį Varšuvoje buvo apdovanotas kariniu ženklu už išskirtinius nuopelnus garbingam ganytojui Rusijoje 1917–1919 m. Išvyko į Romą, kur apsigyveno Lenkijos kolegijoje ir išbuvo iki 1925 m. antrosios pusės.

1925 m. lapkričio 7 d. apdovanotas Polonia Restituta ordino Didžiąja juosta. 1925 m. gruodžio 14 d. vyskupas Cieplakas buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu, tačiau mirė prieš pradėdamas eiti pareigas. 1926 m. kovo 16 d. palaidotas Vilniaus katedroje. Laidotuvėse dalyvavo Lenkijos Respublikos prezidentas Stanislovas Voicechovskis.

1929 m. biustas ir antkapinis paminklas Vilniaus katedroje (nugriautas 1945 m., vėliau 2018 m. grąžintas į savo vietą)
  • Po jo mirties 1926 m. pasirodė leidinys pavadinimu Pomirtiniai prisiminimai apie pirmąjį Vilniaus metropolijos arkivyskupą Janą Cieplaką.
  • 1929 m. Vilniaus arkikatedroje prof. Boleslovas Balzukevičius pagamino vyskupo antkapinį paminklą. Jis buvo sunaikintas 1945 m., kai vietos valdžia įsakė nuimti biustą, emblemą ir lentą. 1994 m. į tuščią nišą ir atminimo lentos vietoje buvo padėtas palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio biustas.
  • 2018 m. gruodžio 8 d. Dievo tarno vyskupo Jano Cieplako restauruotas antkapinis biustas grąžintas į istorinę vietą, atidengta atnaujinta atminimo lenta.
  • Janas Lechońas skyrė jam eilėraštį arkivyskupas Cieplakas (1952) [2] .
  • Nuo 1952 m. birželio 23 d. Romoje vyksta beatifikacijos byla Dievo tarno Jano Cieplako paskelbimui palaimintuoju.
  1. x. Józef Kłos, Grymas szatana, Wiadomości dla Duchowieństwa, Poznań, kwiecień 1923
  2. Roman Loth, Jana Lechonia wiersze nieprawomyślne, w: Przegląd Katolicki, nr 52-53/1989, s.9