Izidorius Tamošaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Izidorius Tamošaitis
TamošaitisIzidorius.jpg
Gimė 1889 m. rugpjūčio 24 d.
Antakalniškiai
Mirė 1943 m. vasario 6 d. (53 metai)
Rešiotai, Krasnojarsko kraštas, Rusija
Veikla kunigas, filosofas, spaudos darbuotojas
Alma mater 1916 m. Peterburgo dvasinė akademija
1920 m. Fribūro universitetas
Žymūs apdovanojimai

Gedimino 3 laipsnio ordinas

Commons-logo.svg Vikiteka Izidorius TamošaitisVikiteka

Izidorius Tamošaitis (1889 m. rugpjūčio 24 d. Antakalniškiuose – 1943 m. vasario 6 d. Rešiotų lageryje, Krasnojarsko kraštas) – Lietuvos kunigas, filosofas, visuomeninkas, spaudos darbuotojas, profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžios mokslą įgijo Skirsnemunės pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Raseinių miesto mokykloje. Maskvoje išlaikė keturių klasių egzaminus ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 1912 m. pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią 1916 m. baigęs, išvyko į Šveicariją, Fribūro universitetą studijuoti filosofiją. 1920 m. birželio mėn. baigęs filosofijos studijas ir apgynęs disertaciją „Kriteriologijos problema Vladimiro Solovjovo filosofijoje“, gavo filosofijos daktaro laipsnį.

1920 m. rudenį Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius pakvietė į Kauno kunigų seminariją dėstyti filosofiją. Čia jis dirbo iki 1921 m. 1922 m. lapkričio 25 d. išrinktas  Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos katedros docentu. 1925 m. pakeltas ekstraordinariniu, o kiek vėliau (1930 m.) ir ordinariniu profesoriumi. 1924 m. pasitraukė iš Kauno kunigų seminarijos ir atsidėjo universitetiniam darbui. Universitete skaitė logikos, psichologijos metafizikos, etikos, religijos filosofijos ir kitų filosofijos dalykų kursą.

Spaudoje bendradarbiavo nuo 1911 m. 1927 m. redagavo laikraštį „Lietuvis“, 19291938 m. žurnalą „Vairas“, 19301935 m. tęstinį leidinį „Eranus“, rašė straipsnius filosofijos ir teologijos klausimais.

1927 m. kartu su kitais įkūrė tautinės krypties Lietuvių mokytojų sąjungą. 1933 m. įsteigė Socialinių ir politinių mokslų institutą, buvo jo pirmininkas. 19371938 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, 19381939 m. – Visuomeninio darbo vadybos generalinis sekretorius. Nuo 1934 m. – Tarptautinio filosofų komiteto narys. [1]

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, grįžo į gimtinę ir čia parsivežė savo biblioteką. Bibliotekoje buvo knygų prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, jo redaguotų žurnalų „Vairas“, „Lietuvis“ ir kt. komplektai. Jis bene vienintelis Lietuvoje prenumeravo rusų emigrantų Paryžiuje leistą filosofijos žurnalą „Sovremenyje zapiski“. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą. Žuvo 1943 m. vasario 6 d. Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Įvadas į filosofiją (1926)
Straipsniai
  • Dabarties krizė – žmogaus supratimo krizė (1929)
  • Trejopas žinojimas (1930)
  • Mūsų gyvenamasai laikas ir auklėjimo uždaviniai (1931–1933)
  • Maxo Schelerio etika (1938)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 501-502 psl.
  • „Suvažiavimo darbai XX a.“, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius, 2006 m.
  • Juozas Kapočius. „Lietuvių enciklopedija 30 tomas“, 1964 m.
  • „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai 2 tomas“, Lietuvių mokslų akademija filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, Vilnius, 1991 m.
  • Gediminas Mikelaitis. „Lietuvos filosofinė mintis chrestomatija“, 1996 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]