Internacionalizavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Ekonomikoje internacionalizavimas – tai didėjančio įmonių dalyvavimo tarptautinėse rinkose procesas. Vis dėlto, sutartinio internacionalizavimo apibrėžimo nėra.[1] Esama kelių internacionalizacijos teorijų, kurios siekia paaiškinti, kodėl esti tarptautinė veikla.

Verslininkai/Verslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Verslininkai, kurie domisi verslo internacionalizavimu, turi gebėti mąstyti globaliai bei turėti supratimą apie tarptautines kultūras. Vertindami ir suprasdami kitokius įsitikinimus, vertybes, elgseną ir verslo strategijas užsienio šalių kompanijų įvairovėje verslininkai sugebės sėkmingai internacionalizuotis. Taip pat verslininkai privalo domėtis inovacijomis, išlaikyti aukštą kokybę, įsipareigoti korporatyvinei socialinei atsakomybei bei toliau stengtis suteikti geriausias įmanomas verslo strategijas ir prekes arba paslaugas, prisitaikydami prie skirtingų šalių ir kultūrų.

Prekybos teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Absoliutusis kainos pranašumas (Adam Smith, 1776)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Absoliutusis pranašumas.

Adamas Smitas tvirtino, kad šalis turėtų specializuotis ir eksportuoti produktus (prekes), kurių gamyboje ji turėjo absoliutųjį pranašumą.[2] Absoliutusis pranašumas egzistuodavo, kai šalis galėdavo pagaminti produktą pigiau negu jos prekybinė patrnerė.[2] Dėl tos pačios priežasties ji turėtų importuoti prekes, kurių gamyboje ji turėjo absoliutųjį nepranašumą.[2]

Kadangi iš prekybos su absoliučiu pranašumu pelnas yra įmanomas, lyginamasis pranašumas išplečia galimų bendrai naudingų mainų sritis. Kitais žodžiais tariant, nebūtina turėti absoliutų pranašumą tam, jog būtų galima užsidirbti iš prekybos: užtenka lyginamojo pranašumo.

Palyginamųjų pranašumų teorija (David Ricardo, 1817)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Comparative advantage ir Ricardian economics.

David Ricardo įrodinėjo, kad šalis neturi turėti absoliutaus pranašumo bet kokio produkto gamyboje tarptautinėje rinkoje tarp savęs ir kitos šalies, kad galėtų būti abipusiškai naudinga.[3] Absoliutus pranašumas reiškė didesnį našumą produkcijoje, arba mažesnio darbo produkcijoje naudą.[3] Dvi šalys galėjo pasipelnyti iš prekybos, jeigu abi turėdavo santykinį pranašumą gamyboje. Santykinis pranašumas paprastai reiškė, kad darbo santykis, esantis tarp dviejų produktus gaminančių įmonių, dviejose šalyse skirtųsi taip, jog kiekvienoje iš šalių būtų bent viena produktus gaminanti įmonė, kurioje santykinis darbo kiekis būtų mažesnis negu kitoje šalyje.[3]

Gravitacinis prekybos modelis (Walter Isard, 1954)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Gravitacinis prekybos modelis.

Gravitacinis prekybos modelis tarptautinėje ekonomikoje, panašus į kitus gravitacinius modelius socialiniuose moksluose, numato dvišalę prekybos tėkmę, paremtą ekonominiais dydžiais (dažnai naudojant BVP matavimus) ir atstumu tarp dviejų vienetų. Pagrindinis teorinis modelis prekybai tarp dviejų šalių atrodo taip:

Reikšmės:

: Prekybos tėkmė
: Šalis i ir j
: Ekonominė masė, pavyzdžiui BVP
: Atstumas
: Konstanta

Modelis taip pat buvo naudojamas įvertinti prekybos sutarčių bei aljansų įtaką tarptautiniuose santykiuose, patikrinti prekybos sutarčių ir organizacijų, tokių kaip Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (angl. NAFTA) ir Pasaulio prekybos organizacijos (angl. WTO), efektyvumą.

Hekšero-Olino teorema (Eli Heckscher, 1966 & Bertil Ohlin, 1952)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Hekšero-Olino teorema.

Hekšerio-Olino modelis (H-O modelis), taip pat žinomas kaip gamybos veiksnių proporcijų plėtra, yra bendros pusiausvyros tarptautinės prekybos matematinis modelis, išvystytas Eli Heckscher ir Bertil Ohlin Stokholmo ekonomikos mokykloje. Jis remiasi David Ricardo palyginamųjų pranašumų teorija, numatydamas komercijos ir gamybos modelius, pagrįstus prekybinio regiono veiksnių indėliu. Modelis iš esmės teigia, jog šalys eksportuos produktus, kurie utilizuos jų gausius ir pigius gamybos veiksnius ir importuos produktus, kurie utilizuos šalių ribotus gamybos veiksnius.[4]

Šio darbo rezultatai buvo tam tikru vardu pavadintų išvadų, kylančių iš nuo modelio neatsiejamų prielaidų, suformulavimas. Jos yra žinomos kaip:

Leontjevo paradoksas (Wassily Leontief, 1954)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Leontjevo paradoksas.

Leontjevo paradoksas ekonomikoje teigia, kad turtinga darbo šalis eksportuoja kapitalui imlią produkciją, tuo tarpu kapitalo turtinga šalis – darbui imlią produkciją.

Šis ekonometrinis radinys buvo profesoriaus Wassily W. Leontief bandymo patikrinti Hekšero-Olino teoriją praktikoje rezultatas. 1954 m. Leontjevas sužinojo, kad JAV (gausiausia kapitalu šalis pasaulyje) eksportavo darbo jėgos produktus ir importavo didelio kapitalo produktus, prieštaraujant Hekšerio-Olino teorijai.

Linderio hipotezė (Staffan Burenstam Linder, 1961)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Linderio hipotezė.

Linderio hipotezė (paklausos-struktūros hipotezė) yra prielaida ekonomikoje apie tarptautinės prekybos modelius. Hipotezė tokia, kad kuo panašesnės yra šalių paklausos struktūros, tuo labiau jos prekiaus viena su kita. Be to, tarptautinė prekyba taip pat vyks tarp dviejų šalių, teikiančių pirmenybę identiškiems dalykams ir veiksnių indėliui (priklausomai nuo specializacijos sukurti lyginamąjį pranašumą diferencijuotų prekių gamyboje tarp dviejų tautų).

Lokacijos teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lokacijos teorija.

Lokacijos teorija yra pagrįsta ekonominio aktyvumo geografine padėtimi; ji tapo būtina ekonominės geografijos, regioninių mokslų ir erdvinės ekonomikos dalimi. Lokacijos teorija imasi tokių klausimų: koks, kur ir kodėl ekonominis aktyvumas yra išsidėstęs. Lokacijos teorija – kaip bendrai mikroekonomikos teorija – turi prielaidą, jog agentai veikia vedami savų interesų. Dėl to firmos pasirenka vietas, kurios maksimaliai padidina jų pelną, o individai pasirenka vietas, kurios maksimaliai padidina jų naudingumą.

Rinkos netobulumo teorija (Stephen Hymer, 1976 & Charles P. Kindleberger, 1969 & Richard E. Caves, 1971)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Rinkos netobulumas.

Ekonomikoje rinkos nesėkmė – situacija, kurioje gamybos paskirstymas arba laisvosios rinkos prekių ir paslaugų naudojimas nėra efektyvus. Į rinkos nesėkmes gali būti žiūrima kaip į scenarijus, kur individų grynas savų interesų siekimas atveda prie rezultatų, kurie gali būti patobulinti visuomenės požiūriu.[5] Šis terminas ekonomistų pirmąkart pavartotas 1958 m.,[6] bet sąvoka buvo atsekta iki Viktorijos laikų filosofo Henry Sidgwick.[7]

Rinkos netobulumas (trūkumai) gali būti apibrėžtas kaip bet kas, kas kliudo prekybai.[8] This includes two dimensions of imperfections.[8] Tai apima dvi netobulumo dimensijas.[8] Pirmoji – kai netobulumai verčia racionalų rinkos dalyvį nukrypti nuo rinkos aplanko laikymo.[8] Antroji – kai netobulumai verčia racionalų rinkos dalyvį nukrypti nuo jo pasirinkto rizikos lygio.[8] Rinkos netobulumai sukuria kainas, kurios trukdo prekybai, vykdomai racionalių individų (arba vykdomų nesant netobulumui).[8]

Idėja, kuriai daugiatautės korporacijos (angl. MNEs) skolingos už savo egzistavimą rinkos netobulumui, buvo pirmąkart iškelta Stephen Hymer, Charles P. Kindleberger ir Caves.[9] Rinkos netobulumas (trūkumai), kuriuos jie turėjo galvoje, kaip bebūtų, struktūriniai trūkumai galutinių produktų rinkose.[10]

Anot Hymerio, rinkos trūkumai yra struktūriniai, kylantys iš struktūrinių nukrypimų nuo tobulos konkurencijos galutinių produktų rinkose dėl patentuotos technologijos išskirtinės bei nuolatinės kontrolės, privilegijuoto priėjimo prie indėlių, masto ekonomijos, paskirstymo kontrolės sistemų ir gaminių diferenciacijos,[11] bet jiems nesant, rinkos yra tobulai efektyvios.[10]

Priešingai, daugiataučių koorporacijų sandorio kainų teorijų supratimas, tuo pat metu ir nepriklausomai išplėtotas 1970 m. McManus, Buckley ir Casson, Brown ir Hennart, yra toks, kad rinkos trūkumai yra neatskiriami rinkos atributai, ir daugiatautės korporacijos yra institucijos, galinčios apeiti šiuos trūkumus.[10] Rinkos patiria natūralius trūkumus, t. y., trūkumus, kurie egzistuoja dėl to, jog visiško žinojimo ir tobulo vykdymo numanomos neoklasikinės prielaidos nėra realizuotos.[12]

Naujoji prekybos teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Naujoji prekybos teorija.

Naujoji prekybos teorija (angl. NTT) yra tarptautinės laisvosios prekybos ekonominė kritika iš didėjančios gamybos masto grąžos ir tinklo efekto perspektyvos. Kai kurie ekonomistai klausė, ar būtų efektyvu tautai priglausti naujas pramonės šakas kol jos užaugs iki pakankamo dydžio konkuruoti tarptautiškai.

Naujos prekybos teoretikai meta iššūkį mažėjančios gamybos masto grąžos prielaidai, ir kai kurie įrodinėja, kad naudojant protekcionistines priemones didžiulio industrinio pagrindo tam tikrose pramonės šakose pastatymas leis tiems sektoriams dominuoti pasaulinėje rinkoje (per tinklo efektą).

Specifinių veiksnių modelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinė prekyba.

Šiame modelyje darbo mobilumas tarp pramonės šakų yra įmanomas, kai kapitalas netolimoje ateityje yra nejudantis tarp pramonės šakų. Dėl to šis modelis gali būti aiškinamas kaip trumpalaikė Hekšerio-Olino modelio versija.

Tradiciniai požiūriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deimanto modelis[13]

Deimanto modelis (Michael Porter)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Deimanto modelis.

Deimanto modelis yra ekonomikos modelis, išvystytas Michael Porter knygoje „Konkurencinis tautų pranašumas“, kurioje jis paskelbė savo teoriją, kodėl tam tikros pramonės šakos tampa konkurencingos tam tikrose vietose.[14]

Deimanto modelį sudaro 6 veiksniai:[14]

  • Veiksnio sąlygos
  • Paklausos sąlygos
  • Susijusios ir palaikančios pramonės šakos
  • Tvirta strategija, struktūra ir konkurencija
  • Vyriausybė
  • Šansas

Porterio tezė yra ta, kad tie veiksniai sąveikauja vienas su kitu kurdami sąlygas, jog atsirastų inovacija ir patobulintas konkurencingumas.[14]

Inovacijų plitimas (Rogers, 1962)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Inovacijų plitimas.

Inovacijų plitimas yra teorija apie tai, kaip, kodėl ir kokiu tempu naujos idėjos bei technologijos sklinda įvairiose kultūrose. Everett Rogers 1962 m. tai pristatė savo knygoje „Inovacijų plitimas“, teigdamas, jog „Plitimas yra procesas, kuriuo inovacijos yra perteikiamos įvairiais informacijos kanalais tarp socialinės sistemos narių.“[15]

Tiesioginės užsienio investicijos ir Investicijų portfelio teorija (Stephen Hymer, 1976)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – FDI and Investicijų portfelio teorija.

Dar iki Stephen Hymer daktaro disertacijos „Nacionalinių įmonių tarptautinės operacijos: Tiesioginių užsienio investicijų tyrimas“ teorijos neadekvačiai aiškino, kodėl įmonės užsiima veikla užsienyje. Hymer pradėjo savo tyrimą analizuodamas JAV korporacijų užsienio investicijų kitose šalyse motyvus. Neoklasikinės teorijos, vyravusios tuo metu, aiškino tiesiogines užsienio investicijas kaip kapitalo judėjimus tarp sienų, pagrįstus nauda iš palūkanų normos kitose rinkose; jų nereikėjo atskirti nuo bet kurios kitos investavimo rūšies.

Jis veiksmingai išskyrė tiesiogines užsienio investicijas ir investicijų portfelį įtraukdamas užsienio įmonių kontrolės sąvoką Tiesioginių užsienio investicijų teorijai, kuri reiškia veiklos kontrolę; tuo tarpu užsienio investicijų portfelis suteikia akcijų paketo dalį, bet ne kontrolę. Stephenas Hymeris sutelkė dėmesį į tiesiogines užsienio investicijas bei daugiatautes korporacijas ir laikė jas įmonės teorijos dalimi.

Jis taip pat atmetė prielaidą, jog tiesioginės užsienio investicijos yra motyvuotos žemų kainų užsienio šalyse paieška, pabrėždamas faktą, kad vietinės įmonės negali veiksmingai konkuruoti su užsienio įmonėmis, net jei pastarosios susiduria su užsienio (kultūriniais, politiniais, kalbiniais) barjerais įžengdamos į rinką. Jis siūlė įmonėms investuoti į užsienio šalis tam, jog maksimaliai padidintų savo specifinius įmonės pranašumus netobulose rinkose, t. y., rinkos, kuriose informacijos tėkmė yra netolygi ir suteikia kompanijoms galimybę pasipelnyti iš konkurencinio pranašumo prieš vietos konkurenciją.

Stephen Hymer taip pat pasiūlė antrą lemiantį veiksnį įmonėms, veikiančioms užsienyje – konfliktų šalinimą. Kai varžovų kompanija veikia užsienio rinkoje arba nori į ją įeiti, iškyla konfliktinė situacija. Per tiesiogines užsienio investicijas tarptautinė bendrovė gali dalintis arba perimti visą užsienio produkcijos kontrolę, sėkmingai pašalindama konfliktą. Tai lems rinkos galios išaugimą konkrečiai įmonei, padidinant netobulumus visoje rinkoje.

Galutinis lemiamas veiksnys tarptautinėms bendrovėms vykdant tiesiogines užsienio investicijas yra rizikos paskirstymas per įvairinimą. Pasirenkant skirtingas rinkas ir gamybos vietas, rizika, būdinga užsienio operacijoms, yra paskirstyta ir sumažinta.

Viso to motyvai tiesioginėms užsienio investicijoms yra grindžiami rinkos netobulumais ir konfliktais. Įmonė, užsiimanti tiesioginėmis investicijomis, galėtų sumažinti konkurenciją, eliminuoti konfliktus ir išnaudoti specifinius įmonės pranašumus, padarant juos sėkmingais užsienio rinkoje.

Stephen Hymer gali būti laikomas tarptautinio verslo tėvu, kadangi jis veiksmingai tyrinėjo tarptautines bendroves iš kitokios perspektyvos negu egzistavusi literatūra, traktuodamas jas kaip nacionalines kompanijas su tarptautinėmis operacijomis, plečiamomis iš vietinės veiklos. Jis analizavo daugiataučių korporacijų veiklas ir jų poveikį ekonomikai, paaiškino didelį JAV korporacijų užsienio investicijų srautą tuo metu, kai jos buvo neišbaigtos, bei įžvelgė etinius konfliktus, kurie kyla dėl daugiataučių korporacijų galios išaugimo.

Eklektiška paradigma (John H. Dunning)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Eklektiška paradigma.

Eklektiška paradigma yra teorija ekonomikoje, kuri taip pat žinoma kaip OLI-Modelis.[16][17] Tai yra tolimesnis internacionalizacijos teorijos vystymas, publikuotas Johno H. Dunningo 1993 m. [18] Pati internacionalizavimo teorija yra paremta sandorio sąnaudų teorija.[18] Ši teorija teigia, jog sandoriai yra sudaryti institucijoje, jeigu sandorio sąnaudos laisvojoje rinkoje yra aukštesnės negu vidaus sąnaudos. Šis procesas vadinamas internacionalizacija.[18]

Dunning svarbi ne tik organizacijos struktūra. Jis teorijai pridūrė tris papildomus veiksnius:[18]

  • Nuosavybės privalumai[16] (prekės ženklas, gamybos technika, verslumo įgūdžiai, gamybos masto grąža);[17]
  • Vietovės privalumai (žaliavų buvimas, žemas darbo užmokestis, specialūs mokesčiai ar tarifai);[17]
  • Internacionalizacijos privalumai (privalumai gaminant per partnerystės susitarimą, tokį kaip licencijavimas ar bendra įmonė).[17]

Tiesioginių užsienio investicijų teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Tiesiginė užsienio investicija.

Tiesioginės užsienio investicijos (angl. FDI) savo klasikinėje formoje įvyksta, kai kompanija iš vienos šalies atlieka fizinį investavimą į gamyklos pastatymą kitoje šalyje. Tai yra užsieniečių įmonės įsteigimas.[19] Apibrėžimas gali būti išplėstas įtraukiant investicijas, siekiančias įgyti ilgalaikių interesų įmonėse, kitose negu investuotojos ekonomikos įmonė (tiesioginio investavimo įmonė).[20] Tiesioginių užsienio investicijų santykis susidaro iš motininės įmonės ir užsienio filialo, kurie kartu suformuoja daugiatautę korporaciją. Tam, jog įgytų teises kaip tiesioginė užsienio investicija, pagrindinė įmonė privalo kontroliuoti užsienio filialą. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šiuo atveju apibrėžia kontrolę kaip valdymą 10 % ir daugiau paprastųjų akcijų bei balsavimo teisę įsteigtoje įmonėje, turinčioje juridinio asmens statusą, ar jos atitikmenyje, to statuso neturinčiame; mažiau nuosavybės akcijų yra vadinama investicijų portfeliu.[21]

Monopolistinio pranašumo teorija (Stephen Hymer)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Monopolistinio pranašumo teorija.

Monopolistinio pranašumo teorija yra požiūris tarptautiniame versle, kuris aiškina, kodėl įmonės gali konkuruoti užsienio aplinkoje prieš vietinius konkurentus[22] ir yra dažnai siejamas su Stephen Hymer pradiniu įnašu.[23] Dar iki Stephen Hymer daktaro disertacijos „Nacionalinių įmonių tarptautinės operacijos: Tiesioginių užsienio investicijų tyrimas“ teorijos neadekvačiai aiškino, kodėl įmonės užsiima veikla užsienyje. Hymer pradėjo savo tyrimą analizuodamas JAV korporacijų užsienio investicijų kitose šalyse motyvus. Neoklasikinės teorijos, vyravusios tuo metu, aiškino tiesiogines užsienio investicijas kaip kapitalo judėjimus tarp sienų, pagrįstus nauda iš palūkanų normos kitose rinkose; jų nereikėjo atskirti nuo bet kurios kitos investavimo rūšies.

Jis veiksmingai išskyrė tiesiogines užsienio investicijas ir investicijų portfelį įtraukdamas užsienio įmonių kontrolės sąvoką Tiesioginių užsienio investicijų teorijai, kuri reiškia veiklos kontrolę; tuo tarpu užsienio investicijų portfelis suteikia akcijų paketo dalį, bet ne kontrolę. Stephenas Hymeris sutelkė dėmesį į tiesiogines užsienio investicijas bei daugiatautes korporacijas ir laikė jas įmonės teorijos dalimi.

Jis taip pat atmetė prielaidą, jog tiesioginės užsienio investicijos yra motyvuotos žemų kainų užsienio šalyse paieška, pabrėždamas faktą, kad vietinės įmonės negali veiksmingai konkuruoti su užsienio įmonėmis, net jei pastarosios susiduria su užsienio (kultūriniais, politiniais, kalbiniais) barjerais įžengdamos į rinką. Jis siūlė įmonėms investuoti į užsienio šalis tam, jog maksimaliai padidintų savo specifinius įmonės pranašumus netobulose rinkose, t. y., rinkos, kuriose informacijos tėkmė yra netolygi ir suteikia kompanijoms galimybę pasipelnyti iš konkurencinio pranašumo prieš vietos konkurenciją.

Stephen Hymer taip pat pasiūlė antrą lemiantį veiksnį įmonėms, veikiančioms užsienyje – konfliktų šalinimą. Kai varžovų kompanija veikia užsienio rinkoje arba nori į ją įeiti, iškyla konfliktinė situacija. Per tiesiogines užsienio investicijas tarptautinė bendrovė gali dalintis arba perimti visą užsienio produkcijos kontrolę, sėkmingai pašalindama konfliktą. Tai lems rinkos galios išaugimą konkrečiai įmonei, padidinant netobulumus visoje rinkoje.

Galutinis lemiamas veiksnys tarptautinėms bendrovėms vykdant tiesiogines užsienio investicijas yra rizikos paskirstymas per įvairinimą. Pasirenkant skirtingas rinkas ir gamybos vietas, rizika, būdinga užsienio operacijoms, yra paskirstyta ir sumažinta.

Viso to motyvai tiesioginėms užsienio investicijoms yra grindžiami rinkos netobulumais ir konfliktais. Įmonė, užsiimanti tiesioginėmis investicijomis, galėtų sumažinti konkurenciją, eliminuoti konfliktus ir išnaudoti specifinius įmonės pranašumus, padarant juos sėkmingais užsienio rinkoje.

Stephen Hymer gali būti laikomas tarptautinio verslo tėvu, kadangi jis veiksmingai tyrinėjo tarptautines bendroves iš kitokios perspektyvos negu egzistavusi literatūra, traktuodamas jas kaip nacionalines kompanijas su tarptautinėmis operacijomis, plečiamomis iš vietinės veiklos. Jis analizavo daugiataučių korporacijų veiklas ir jų poveikį ekonomikai, paaiškino didelį JAV korporacijų užsienio investicijų srautą tuo metu, kai jos buvo neišbaigtos, bei įžvelgė etinius konfliktus, kurie kyla dėl daugiataučių korporacijų galios išaugimo.

Neprieinamumo požiūris (Irving B. Kravis, 1956)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Neprieinamumo požiūris.

Neprieinamumas paaiškina tarptautinę prekybą remdamasis faktu, jog kiekviena šalis importuoja prekes, kurios nėra joje prieinamos.[24] Šis neprieinamumas gali egzistuoti dėl vidaus resursų trūkumo (naftos, aukso ir t. t.: tai yra absoliutus neprieinamumas), dėl to, kad prekės negali būti pagamintos šalies viduje, arba dėl pernelyg didelių sąnaudų, taip pat technologinių ar kitokių priežasčių: tai yra santykinis neprieinamumas.[25] Kita vertus, kiekviena šalis eksportuoja prekes, kurios yra prieinamos lokaliai. [25]

Technologinio atotrūkio prekybos teorija (Posner)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Technologinis atotrūkis.

Technologinio atotrūkio teorija apibūdina privalumą, kuriuo gali naudotis šalis, pristatanti rinkoje naujas prekes.[25] Kaip tyrimų veiklos ir verslumo rezultatas, naujos prekės yra išleidžiamos ir diegianti inovacijas šalis gali džiaugtis monopolija tol, kol kitos šalys išmoksta pagaminti tas prekes: iki tada jos turi jas importuoti.[25] Taigi, tarptautinė prekyba vyksta laiko tarpą, būtiną imituoti naujas prekes (imitavimo atsilikimas).[25]

Upsalos modelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Upsalos modelis.

Upsalos modelis[26] yra teorija, aiškinanti, kaip palaipsniui įmonės stiprina savo veiklą užsienio rinkose.[27] Tai panašu į POM modelį.[28] Pagrindiniai abiejų modelių bruožai yra šie: įmonės iš pradžių įgyja patirties vidaus rinkoje, o vėliau persikelia į užsienio rinkas, įmonės pradeda užsienio veiklą nuo kultūriškai ir geografiškai artimų šalių ir pamažu juda link kultūriškai ir geografiškai tolimų, įmonės pradeda veiklą užsienyje vykdydamos tradicinį eksportą ir laipsniškai pereina prie intensyvesnių ir reiklesnių veiklos metodų (dukterinių pardavimo bendrovių ir t. t.) tiek kompanijos, tiek tikslinės šalies lygmeniu.[29]

Kitos teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nenumatytų atvejų teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Nenumatytų atvejų teorija.

Nenumatytų atvejų teorija susijusi su kitomis valdymo teorijomis. Keletas šios teorijos traktavimų buvo išplėtoti vėlyvajame XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Jie teigė, jog ankstesnės teorijos, tokios kaip Weber biurokratija ir Fredericko Winslow Taylor mokslinis valdymas, buvo nesėkmingos, kadangi jos nepaisė valdymo stiliaus ir organizacinei struktūrai įtakos turėjo įvairūs aplinkos aspektai: nenumatytų atvejų veiksniai. Nebuvo esama „vieno geriausio būdo“ lyderystei ar organizavimui.

Kontrakto teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kontrakto teorija.

Ekonomikoje kontrakto teorija tiria kaip ekonomikos dalyviai gali sudaryti ir sudaro sutartinius sandorius, paprastai esant asimetrinei informacijai. Kontrakto teorija yra artimai susijusi su teisės ir ekonomikos sferomis. Viena pastebima taikymo sritis yra valdymo kompensacija.

Masto ekonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Masto ekonomija.

Masto ekonomija mikroekonomikoje yra sąnaudų pranašumas, kurį verslas įgyja dėl plėtros. Tai yra veiksniai, lemiantys vidutinių gamintojo sąnaudų per vienetą kritimą, kai našumas išauga.[30] Nepakankamas masto masto ekonomijos augimas yra priešingas. Masto ekonomija gali būti naudojama bet kokio dydžio įmonėje, plečiančioje savo veiklos mastą.

Internalizacijos teorija (Peter J. Buckley & Mark Casson, 1976; Rugman, 1981)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Internalizacijos teorija.

Produkto gyvavimo ciklo teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Produkto gyvavimo ciklo teorija.

Pirmąkart teorija pristatyta Raymond Vernon 1966 m. Anot jo, gaminys pereina gyvavimo ciklą, sudarytą iš keturių etapų: „naujas produktas“, „augantis produktas“, „brandus produktas“ ir „senas produktas“. Sąlygos, kuriomis jis parduodamas, su laiku keičiasi ir privalo būti tvarkomos pagal šią etapų seką. Tai vadinama produkto gyvavimo ciklo valdymu.[31]

Sandorio sąnaudų teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Sandorio sąnaudų teorija.

Įmonės teorija susideda iš daugelio ekonominių teorijų, kurios apibūdina įmonės, kompanijos ar korporacijos pobūdį, įskaitant jos gyvavimą, funkcionavimą ir jos santykį su rinka.

Ronald Coase išdėstė savo įmonės sandorio sąnaudų teoriją 1937 m., padarydamas ją vienu iš pirmų (neo-klasikinių) bandymų apibrėžti įmonę teoretiškai rinkos atžvilgiu.[32] Coase mėgino apibūdinti įmonę realistiškai bei suderinamai su pakeitimo idėja taip, kad galiotų tradicinės ekonomikos analizės priemonės. Jis pažymėjo, jog įmonės sąveika su rinka gali nebūti jos kontroliuojama (pvz.: dėl pardavimo mokesčių), bet jos vidinis išteklių pasiskirstymas yra: „Įmonėje <…> rinkos sandoriai yra šalinami ir vietoje sudėtingos rinkos struktūros su mainų sandoriais yra pavaduojantis verslininkas <…>, kuris vadovauja gamybai.“ Jis domėjosi, kodėl alternatyvūs gamybos metodai (tokie kaip kainos mechanizmas ir ekonominis planavimas) negalėtų pasiekti visos gamybos taip, kad įmonės naudotų vidines kainas visai savo produkcijai, arba viena didelė įmonė skatintų visą ekonomiką.

Įmonės augimo teorija (Edith Penrose, 1959)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Įmonės augimo teorija.

Viešėdamas pas John Hopkins, Penrose dalyvavo įmonių augimo tiriamajame projekte. Ji priėjo išvadą, jog egzistuojanti įmonės teorija buvo neadekvati ir negalinti paaiškinti, kaip įmonės auga. Jos įžvalga buvo suvokti, jog „Įmonė“ teorijoje nėra tas pats, kas „kūno ir kraujo“ organizacijos, kurias verslininkai vadina įmonėmis. Ši įžvalga galiausiai buvo paskelbta jos antroje knygoje „Įmonės augimo teorija“ 1959 m.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Susman, Gerald I. (2007). Small and Medium-sized Enterprises and the Global Economy, Young et al., 2003, Edward Elgar Publishing. ISBN 1-84542-595-2.
  2. 2,0 2,1 2,2 Ingham, Barbara (2004). International economics: a European focus. Pearson Education, 336. ISBN 0-273-65507-8.
  3. 3,0 3,1 3,2 Hunt, E. K. (2002). History of economic thought: A critical perspective. M.E. Sharpe. ISBN 0-7656-0607-0.
  4. Blaug, Mark (1992). The methodology of economics, or, How economists explain. Cambridge University Press. ISBN 0-521-43678-8.
  5. Krugman, Paul, Wells, Robin, Economics, Worth Publishers, New York, (2006)
  6. Bator, Francis M.. „The Anatomy of Market Failure“. The Quarterly Journal of Economics, 72 (3), 351–379 (August 1958). DOI:10.2307/1882231. 
  7. Medema, Steven G. (July 2004). „Mill, Sidgwick, and the Evolution of the Theory of Market Failure“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2007-06-23. 
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 DeGennaro, Ramon P. (December 2005). „Market Imperfections“ (PDF). Working Paper. Federal Reserve Bank of Atlanta - Working Paper Series. Nuoroda tikrinta 2009-03-17. 
  9. Pitelis, Christos (2000). The nature of the transnational firm, Hymer (1960, published in 1976), Kindleberger (1969) & Caves (1971), Routledge. ISBN 0-415-16787-6.
  10. 10,0 10,1 10,2 Pitelis, Christos (2000). The nature of the transnational firm. Routledge, 224. ISBN 0-415-16787-6.
  11. Pitelis, Christos (2000). The nature of the transnational firm, Bain (1956), Routledge. ISBN 0-415-16787-6.
  12. Pitelis, Christos (2000). The nature of the transnational firm, Dunning & Rugman (1985), Teece (1981), Routledge. ISBN 0-415-16787-6.
  13. Traill, Bruce (1998). Competitiveness in the Food Industry, Porter (1990, p. 127), Springer. ISBN 0-7514-0431-4.
  14. 14,0 14,1 14,2 Traill, Bruce (1998). Competitiveness in the Food Industry. Springer, 301. ISBN 0-7514-0431-4.
  15. Rogers, Everett M. (2003).Diffusion of Innovations, 5th ed.. New York, NY: Free Press.
  16. 16,0 16,1 Hagen, Antje (1997). Deutsche Direktinvestitionen in Grossbritannien, 1871–1918 (Dissertation) (German), Jena: Franz Steiner Verlag. ISBN 3-515-07152-0.
  17. 17,0 17,1 17,2 17,3 Twomey, Michael J. (2000). A Century of Foreign Investment in the Third World (Book), Routledge. ISBN 0-415-23360-7.
  18. 18,0 18,1 18,2 18,3 Falkenhahn, Alexander; Roman Stanslowski (2001-11-27). „Das Eklektische Paradigma des John Dunning“ (PDF). Seminar paper (German). Nuoroda tikrinta 2009-02-19. 
  19. Sullivan, Arthur (2003). Economics: Principles in action. Upper Saddle River, New Jersey 07458: Pearson Prentice Hall, 551. ISBN 0-13-063085-3.
  20. Foreign Direct Investment, United Nations Conference on Trade and Development, www.unctad.org
  21. International Monetary Fund, 1993. Balance of Payments Manual, fifth edition (Washington, D.C.)
  22. Bürgel, Oliver (2000). The internationalisation of British start-up companies in high-technology industries. Springer (Zentrum für Europäische Wirtschaftsforschung). ISBN 3-7908-1292-7.
  23. Bürgel, Oliver (2000). The internationalisation of British start-up companies in high-technology industries, Hymer (1976); Hymer's original thesis was completed in 1960, but it was only after his death, in 1976, that it was published by the MIT. By that time, his ideas had already found widespread acceptance., Springer (Zentrum für Europäische Wirtschaftsforschung). ISBN 3-7908-1292-7.
  24. Gandolfo, Giancarlo (1998). International Trade Theory and Policy: With 12 Tables, Irving B. Kravis (1956), Springer. ISBN 3-540-64316-8.
  25. 25,0 25,1 25,2 25,3 25,4 Gandolfo, Giancarlo (1998). International Trade Theory and Policy: With 12 Tables. Springer, 544. ISBN 3-540-64316-8.
  26. Elgar, Edward (2003). Learning in the Internationalisation Process of Firms, Johanson & Wiedersheim-Paul (1975), Johanson & Vahlne (1977). ISBN 1-84064-662-4. Tikrinta 2009-03-21.
  27. Blomstermo, Anders (2003). Learning in the internationalisation process of firms. Edward Elgar, 36–53. ISBN 978-1-84064-662-7.
  28. Elgar, Edward (2003). Learning in the Internationalisation Process of Firms, Luostarinen (1979). ISBN 1-84064-662-4. Tikrinta 2009-03-21.
  29. Elgar, Edward (2003). Learning in the Internationalisation Process of Firms. ISBN 1-84064-662-4. Tikrinta 2009-03-21.
  30. Sullivan, Arthur (2003). Economics: Principles in action. Upper Saddle River, New Jersey 07458: Pearson Prentice Hall. ISBN 0-13-063085-3.
  31. Vernon, Raymond (1966). International Investment and International Trade in the Product Cycle. in: Quarterly Journal of Economics.. Cambridge. ISSN 0033-5533.
  32. Coase, Ronald H., „The Nature of the Firm“, Economica 4, pp 386–405, 1937.