Indijos kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Indijos kalbos. Žaliai pažymėtos indoarijų kalbos, rausvai – dravidų kalbos, oranžiškai – kinų-tibetiečių kalbos, violetine – austroazijiečių kalbos

Indijos kalbos – Indijos subkontinente vartojamos kalbos. Indijos kalbos naudoja skirtingas rašto sistemas, kilusias iš brahmi rašto. Pakistane vartojamas pakeistas arabų raštas, o santalų kalba užrašoma kitonišku, fonetiniu, bet ne skiemeniniu raštu. Keletas Indijos kalbų turi senas ir turtingas literatūrines tradicijas, tarp jų: telugų kalba, bengalų kalba, marathų kalba, hindi, tamilų kalba, kanadų kalba ir urdu, o ypatingai viena iš pasaulio klasikinių kalbų – sanskritas.

Valstybinė Indijos Respublikos kalba yra hindi (devanagiri raštas). Hindi kalba apie 30 % Indijos gyventojų. Taip pat Indijos Respublikos konstitucija pripažįsta 22 konstitucines kalbas (žr. Oficialių Indijos kalbų sąrašas). Šalia jų dar yra daugybė kitų regioninių kalbų bei dialektų.

Indijos kalbas galima skirstyti į dvi grupes: indoarijų kalbos (priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai) šiaurėje ir dravidų kalbos pietuose. Be to, Centrinės Indijos kalnuose vartojamos austroazijiečių šeimos mundų grupės kalbos (apie 1,2 % žm.), šiaurėje ir šiaurės rytuose (Nepalo, Kinijos, Mianmaro pasienyje) – kinų-tibetiečių kalbos (apie 0,6 %). Atskirą austroazijiečių grupę sudaro khasių kalba (Meghalajos valstija). Andamanų ir Nikobarų salose vartojamos izoliuotos andamanų kalbos.[1]

Be šių kalbų anglų kalba naudojama kaip darbinė daugelyje profesijų (teisė, informatika ir kt.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Indijos kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005