Imbarės II akmuo su dubenėliais
Imbarės II akmuo su dubenėliais | |||
---|---|---|---|
Koordinatės |
|
||
Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
Aukštis | 2,3 m | ||
Naudotas | I tūktstantmetis pr. m. e. – I m. e. tūkstantmetis | ||
Žvalgytas | 2013 m. |
Imbarės (Žvainių) akmuo su dubenėliais (saugotinas kultūros paveldo objektas) – apeiginis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Imbarėje (Imbarės seniūnija), 3 km į pietvakarius nuo Salantų, kelio Salantai–Imbarė dešinėje pusėje, prie sodybos.
Akmuo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Akmuo pilko stambiagrūdžio granito, netaisyklingos formos, pusiau ovalaus skerspjūvio, pailgas, pastatytas statmenas, siaurėja ir plonėja link viršūnės, 2,3 m aukščio, iki 1,6 m pločio, 62–98 cm storio, suskeldėjusiu paviršiumi. Link kelio atsukta pusė plokščia, jos apačioje ties viduriu yra apie 10 cm skersmens ir iki 2 cm gylio dubuo. Aplinkui jį apatinėje plokštumos dalyje iškalta dar per 10 mažesnių, 5–7 cm skersmens ir iki 1,5 cm gylio dubenėlių. Seniau akmuo gulėjo plokštuma į viršų.
0,54 km į šiaurės rytus yra Imbarės akmuo su dubenėliais, 0,65 km į šiaurės vakarus – Imbarės akmuo (Laumės kūlis), 0,6 km ta pačia kryptimi – Imbarės alka, 0,84 km į pietvakarius – Imbarės piliakalnis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seniau akmuo gulėjo 0,9 km į šiaurės vakarus nuo sodybos dabartinės vietos, Imbarės alkos aukštumos papėdėje, Salanto slėnyje, prie Vargonupio, Žvainių kaimo pietvakariniame pakraštyje. 2012 m. atvilktas prie sodybos.
Akmenį kaip kultūros paveldo objektą išaiškino Kretingos rajono savivaldybės vyr. paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas, 2013 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius ir Julius Kanarskas.[1]
Manoma, kad akmuo naudotas senovės pagonių kulto apeigoms. Preliminariai datuojamas I tūktstantmečiu pr. m. e. – I m. e. tūkstantmečiu.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Salantų regioninio parko kultūros paveldo objektų stebėsenos 2013 m. ataskaita. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 613. – L. 26, eil. Nr. 34