Ilyrų kalbos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kalbos kodai
Ilyrų kalbos
Kalbama	Ilyrija
Kalbančiųjų skaičius	0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	mirusi
Kilmė	indoeuropiečių 0(?) 00ilyrų
Rašto sistemos	-
ISO 639-3	xil

Ilyrų kalbos – mirusi grupė giminiškų kalbų, priklausanti indoeuropiečių kalboms, maždaug tarp VI a. pr. m. e. ir VI a. m. e. vartota ilyrų genčių. Šios kalbos vartojimo erdvė apėmė visus Vakarų Balkanus, žinomus kaip Ilyrija. Nėra nustatytų jokių patikimų ilyrų kalbų sąsajų su kitomis indoeuropiečių kalbomis, nors būta bandymų jas gretinti su Italijoje vartotomis kalbomis, visų pirma – mesapių, taip pat venetų ir liburnų kalbomis. Įtraukiamos į hipotetinę paleobalkanų kalbų grupę.

Jokių rašto šaltinių ilyrų kalbos nėra palikę, todėl ją bandoma atkurti remiantis vietovardžiais, asmenvardžiais bei vieno kito žodžio paminėjimais graikų šaltiniuose. Tiesa, albanų kalba dažnai laikoma ilyrų kalbų palikuone, tačiau šių kalbų santykis nėra patvirtintas. Be to, padėtį sunkina tai, kad Ilyrijoje jau galėjęs būti ženklus keltų, trakų, vėliau lotynų, graikų kalbinis sluoksnis.

Kalbininkas Radoslav Katičić, remdamasis vietovardžiais ir asmenvardžiais išskyrė šias ilyrų kalbines grupes – pietinę, apėmusią plotus pietų Dalmatijoje iki pat Epyro, ir vidurinę, besidriekusią nuo Dalmatijos iki pietų ir vakarų Bosnijos, bei Liburnijos.

Keletas atkurtų ilyrų žodžių:

*abeis – gyvatės
*bagaron – šiltas
*brisa – vynuogių žievelės
*deuádai – satyrai
*mandos – mažas arklys
*mantía – gervuogė
*rinos – rūkas
*sabaia, *sabaium, *sabaius – alaus rūšis
*sibina – ietis
*sika – peilis, durklas
*teuta – tauta