Hermetinis rinkinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Corpus Hermeticum. Pirmojo Fičino lotyniško leidimo 1471 m. egzempliorius. Bibliotheca Philosophica Hermetica, Amsterdamas

Hermetinis rinkinys (lot. Corpus Hermeticum) – hermetizmo tradicijos tekstų korpusas, priskiriamas mitiniam mokytojui Hermiui Trismegistui. Siaurąja prasme tai Marsilijo Fičino išleistas tekstų rinkinys, plačiąja – visi hermetizmo tradicijai priskirtini tekstai. Tekstuose, išdėstytuose kaip pamokymai, aptariami dieviškumo, kosmoso, gamtos, proto pažinimo principai, pateikiama alcheminių, astrologinių žinių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Corpus Hermeticum samprata atsirado XVXVI a. kai buvo inkunabulais išleisti Marsilijo Fičino parengti hermetinių tekstų vertimai iš graikų į lotynų kalbą. 1471 m. Fičinas išleido 13 traktatų rinkinį, jį pavadinęs De potestate et sapientia Dei („Apie Dievo galybę ir išmintį“). Jis leidimą parengęs pagal XI a. Bizantijos vienuolio, enciklopedininko Michaelio Pselo rankraščius, kuriuos į Italiją iš Makedonijos atgabeno vienuolis Leonardas. Nors Hermetiniu rinkiniu visų pirma vadinamas Fičino parengtas leidimas, tačiau panašiu metu hermetinių rankraščių vertimus išleido italas Lodovikas Lazarelis (jo vertimai sudaro paskutiniuosius korpuso traktatus). Corpus Hermeticum savo laiku susilaukė didžiulio populiarumo – nuo 1471 m. Fičino leidimo iki XVI a. pab. leidimas pakartotas 16 kartų, 1548 m. Florencijoje išleistas itališkas vertimas. Hermetinių rinkinių atsiradimas Italijoje paskatino alchemijos suklestėjimą, naujų idėjų genezę (šiais tekstais plačiai rėmėsi Džordanas Brunas, Džovanis Piko dela Mirandola, Tomas Braunas ir kt.).

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Renesanso laikais Hermetinis rinkinys buvo manomas esant žinijaSenovės Egipto, paskleista iš tiesų gyvavusio mokytojo Hermio Trismegisto. Buvo manoma, kad ši žinija vėliau lėmusi graikų filosofijos suklestėjimą. Marsilijus Fičinas pateikė tokią hermetinių tekstų perdavos grandinę: Zoroastras – Merkurijus Trismegistas – Orfėjas – Aglaotemas – Pitagoras – Platonas – Filolajas.[1] Dabar šis tekstų rinkinys paprastai datuojamas apie II a. m. e., nors tekstuose iš tiesų atspindima daug idėjų, būdingų senovės Egipto išminties literatūrai. Vėlyvojo Egipto demotiniuose papirusuose rasta panašių dialogų tarp Toto (kuris graikų tapatintas su Hermiu) ir mokinio. Anot egiptologo Flinderso Pitrio, kai kurie hermetiniai tekstai gali siekti VI a. pr. m. e.[2] Dalis hermetinių tekstų aptikta IV a. gnostikų Nag Hamadžio bibliotekoje, taip pat kituose panašaus laikmečio tekstuose sirų, koptų, arabų kalbomis.

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hermetinio rinkinio tekstams būdingas religinis sinkretizmas, neoplatoniškųjų idėjų, judėjų misticizmo, antikinių misterinių tradicijų (orfizmo, pitagorizmo), gnosticizmo atspindžiai. Pagrindiniai tekstų veikėjai yra dieviškasis mokytojas Hermis Trismegistas, jo vyriausiasis mokinys Asklepijas, dvasinis Hermio sūnus Totas, karalius Amonas, Hermio ir Dievo Tėvo intelektas Poimandras, gerasis demonas, genijus Agatodemonas. Tekstuose aptariamos tokios sampratos kaip gnozis (žinija), noetinis intelektas (nusas), dievas, pasaulis, žmogus, gėris ir blogis, kūnas ir dvasia, demiurgas ir materija, eonas ir emanacijos, pasaulio sferos, metempsichozė ir „šviesos kūnas“, apokalipsė ir kt.

Traktatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pateikiamos įvairios hermetinio korpuso traktatų tvarkos. Tokia angliško G. R. S. Mido vertimo tvarka:

I. Poimandras, žmonių piemuo
(II.) Didysis pamokslas
II. (III.) Asklepijui
III. (IV.) Šventasis pamokslas
IV. (V.) Taurė arba Monada
V. (VI.) Apie tai, jog Dievas neapreikštas ir tuo pat visiškai raiškus
VI. (VII.) Apie tai, jog gėris yra tik Dievuje ir niekur kitur
VII. (VIII.) Apie tai, jog didžiausia žmonijos liga yra Dievo nepažinimas
VIII. (IX.) Apie tai, jog jokios esančios būtybės nežūva, ir tai, jog žmonės klaidingai permainas vadina naikinimu ir mirtimi
IX. (X.) Apie mąstymą ir voką
X. (XI.) Raktas
XI. (XII.) Intelektas link Hermio
XII. (XIII.) Apie visuotinį intelektą
XIII. (XIV.) Slaptas pamokslas ant kalno
XIV. (XV.) Laiškas Asklepijui
(XVI.) Asklepijaus apibrėžimai karaliui Amonui
(XVII.) Karaliui apie Asklepijų
(XVIII.) Liaupsė karaliams

Lietuviškai rinkinio fragmentus išvertė Algis Uždavinys.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algis Uždavinys. „Archetipiniai ir istoriniai Hermio Trismegisto pavidalai“, iš: Kultūrologija. Rytai-Vakarai, 14 nr., 88–116 psl., Vilnius: Kultūros, meno ir filosofijos institutas: 2006
  2. Sir William Flinders Petrie. „Historical References in the Hermetic writings“, Transactions of the Third International Congress of the History of Religions. Oxford I (1908) pp. 196–225

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Algis Uždavinys. Hermio Trismegisto išminties kelias. Vilnius: Sophia, 2005.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]