Halštato kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Halštato kultūros arealas
Halštato ir Lateno kultūros
Bronzinis pakabukas
Halštato kapų radiniai
Commons-logo.svg Vikiteka: Halštato kultūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Halštato kultūra – ankstyvojo geležies amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal 18461863 m. J. G. Ramsauerio ir 19371939 m. F. Mortono tyrinėtą Halštato kapinyną, atrastą 1824 m. prie Halštato ežero, apie 225 km į pietvakarius nuo Vienos.

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Halštato kultūra 750 m. pr. m. e. – 450 m. pr. m. e. buvo paplitusi Vidurio ir Vakarų Europoje bei Balkanų pusiasalyje. Priskiriama keltams. Halštato kultūra susiklostė dab. Aukštutinėje Austrijoje ir Bavarijoje, vėliau paplito Šveicarijoje, Prancūzijoje, Reino srityje ir Anglijos pietvakarinėje dalyje.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Halštato kapinyne rasta apie 2500 kapų, dauguma jų 18461899 m. ištirta; rasta urnų ir brangių dirbinių (papuošalų, ginklų, indų). Rasta druskos kasyklų šachtų ir jų įrenginių. Jos naudotos laidojimo apeigoms – rastos pakylos, ant kurių buvo kremuojami mirusieji. Išliko druskoje užsikonservavusių organinių medžiagų liekanų.

Žmonės gyveno taisyklingo plano kaimuose, apjuostuose žemės pylimais, vėliau medinėmis ir akmeninėmis sienomis, pusiau žeminiuose pastatuose ir ant polių statytuose namuose. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, amatais, prekyba, kasyba. Mokėjo apdirbti geležį. Naudoti žalvariniai ir geležiniai kalavijai, durklai, kirviai, peiliai, variniais ir geležiniais antgaliais ietys, žalvariniai indai, kūgio formos žalvariniai šalmai, gaminti stikliniai, keraminiai, žalvariniai papuošalai.

Plito meno dirbiniai – molinės ir žalvarinės žmonių ir gyvūnų skulptūrėlės, bronziniai indai, puošti skulptūrinėmis grupėmis, ornamentuoti ginklai ir žirgų kamanos. Halštato kultūros menui būdinga bronzos amžiaus tradicija – moliniai indai, žalvariniai diržai puošti ornamentais ir piešiniais, vaizduojančiais karo, medžioklės, buities scenas, puotas, rei. apeigas, bet atsirado ir naujų puošybos elementų – dirbinius pradėta dekoruoti, dažniausiai raižyti, simetriškai besikartojančiais geometriniais raštais.

Halštato kultūrą apie 450 m. pr. m. e. pakeitė Lateno kultūra.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Halštato kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 363 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Barth, F.E., J. Biel, et al. Vierrädrige Wagen der Hallstattzeit („The Hallstatt four-wheeled wagons“ at Mainz). Mainz: Römisch-Germanisches Zentralmuseum; 1987. ISBN 3-88467-016-6
  • Bichler, P. (ed.) Hallstatt textiles: technical analysis, scientific investigation and experiment on Iron Age textiles. Oxford: Archaeopress; 2005. ISBN 1-84171-697-9
  • Eibner, A. Music during the Hallstatt period. Observations on Music as depicted on Iron Age circumalpine vessels. Paris: Maison des sciences de l’homme; 1996. ISBN 2-7351-0577-6
  • Hermann Parzinger, Chronologie der Späthallstatt- und Frühlatene-Zeit. Studien zu Fundgruppen zwischen Mosel und Save, Quellen und Forschungen zur prähistorischen und provinzialrömischen Archäologie 4, Weinheim 1988.
  • Potrebica, H. "Some Remarks on the Contacts Between the Greek and the Hallstatt Culture Considering the Area of Northern Croatia in the Early Iron Age. " Oxford: Archaeopress; 1998. ISBN 0-86054-894-5
  • Pydyn, A. Exchange and cultural interactions: a study of long-distance trade and cross-cultural contacts in the Late Bronze Age and Early Iron Age in Central and Eastern Europe. Oxford: Archaeopress; 1999. ISBN 1-84171-026-1
  • Rom, W. "AMS 14C Dating of Equipment from the Iceman and of Spruce Logs from the Prehistoric Salt Mines of Hallstatt, " from Radiocarbon 41, #2; 1999: 183 (16 pp.) ISSN 0033-8222
  • John Haywood’s Atlas of the Celtic World; London Thames & Hudson Ltd., 2001; Pgs.30-37.
  • Semler, Alfons. Überlingen: Bilder aus der Geschichte einer kleinen Reichsstadt,Oberbadische Verlag, Singen, 1949.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]