Gumbinės mūšis
| Gumbinės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Rusijos invazija į Rytų Prūsiją | |||||||
 Rytų frontas, 1914 m. rugpjūčio 17–23 d. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Vokietijos imperija
|
 Rusijos imperija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Maksimilianas fon Pritvicas Augustas fon Makenzenas
|
Pavelas fon Renenkampfas
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 74 500 | 63 800 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 14 607 | 18 000 – 20000 | ||||||
Gumbinės mūšis – mūšis, įvykęs 1914 m. rugpjūčio 20 d., tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių. Dėl vokiečių puolimo skubotumo rusų kariuomenė pasiekė pergalę.
Vokiečių puolimas ir atsitraukimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hermanas fon Fransua įtikino Maksimilianą fon Pritvicą pradėti puolimą prieš Rusijos 1-ąją armiją, kol 2-oji armija dar buvo toli pietuose.[1]
Rugpjūčio 20 d. rytą po naktinio žygio vokiečių 2-oji pėstininkų divizija pajudėjo per vietinį mišką ir aplenkė rusų 28-ąją pėstininkų diviziją, kurią be apsaugos paliko Huseino Chano Nachičevanskio kavalerija. Vokiečių 1-oji pėstininkų divizija su rusų 29-ąja pėstininkų divizija susikovė 3.30 val., kai vokiečių 2-oji pėstininkų divizija rusų 28-ajai pėstininkų divizijai pridarė 60 proc. nuostolių ir užėmė Malvišką.[2][3]
Pietuose Augusto fon Makenzeno XVII korpusas ir Oto fon Belou I rezervinis korpusas vis dar judėjo į priekį ir nebuvo pasirengę kovai. Išgirdusios apie fon Pritvico veiksmus toliau į šiaurę, Makenzeno 35-oji ir 26-oji pėstininkų divizijos puolė Renenkampfo III korpusą, kurį sudarė 25-oji ir 27-oji pėstininkų divizijos, 4.30 val. Tačiau Belou negalėjo prisijungti iki vidurdienio. Rusai šioje vietovėje gerai žinojo apie vokiečių ketinimus dėl Fransua veiksmų ir visą laiką ruošėsi puolimui, perkeldami savo sunkiąją artileriją. Iš pradžių vokiečių puolimas vyko sėkmingai, tačiau, patekęs į rusų artilerijos ugnį, jis susilpnėjo ir rusams pavyko pasukti vokiečių flangus ir priversti priešą netvarkingai trauktis į Įsručio-Unguros liniją, palikus 6 000 belaisvių rusų rankose.[3][2]
Tuo tarpu Belou I rezervinis korpusas, užuot puolęs Geldapę, kaip buvo įsakyta, pasuko į šiaurę padėti Makenzenui. Tada jo flangą puolė rusų 30-oji pėstininkų divizija. Vokiečiai nesugebėjo judėti į priekį ir paremti Makenzeną, o abi pusės patyrė didelių nuostolių. Vokiečių 3-ioji rezervinė divizija, vadovaujama Kurto fon Morgeno, į mūšio vietą atvyko per vėlai, kad galėtų įsikišti.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Neiberg, Michael S.; Jordan, David (2008). The Eastern Front, 1914-1920: from Tannenberg to the Russo-Polish War. Amber. pp. 36–37. ISBN 9781906626112.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Buttar, Prit (2016). Collision of Empires, The War on the Eastern Front in 1914. Oxford: Osprey Publishing. p. 43. ISBN 9781472813183.
- ↑ 3,0 3,1 The Battle of Gumbinnen, 1914
Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Buttar, Prit (2014). Collision of Empires: the War on the Eastern Front in 1914. Osprey. ISBN 9781782006480.
- Neiberg, Michael S.; Jordan, David (2008). The Eastern Front, 1914-1920: From Tannenberg to the Russo-Polish War. Amber. ISBN 9781906626112.
- Showalter, Dennis E. (2004). Tannenberg Clash of Empires, 1914. Brassey's. ISBN 9781597974943. OCLC 755574118.