Groutas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Groutas | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 Edvardo I groutas | ||||||
| Naudojo: | Anglijos karalystė | |||||
| Metalas: | sidabras (pradžioje: 5.8 g) | |||||
| Stambesnis vnt.: | šilingas: 3 | |||||
| Smulkesnis vnt.: | pensas: 1/4 | |||||
Groutas (angl. groat) – angliška sidabrinė moneta, verta keturių angliškų pensų, dėl to dar vadinama keturpensiu (angl. fuppence). To paties pavadinimo moneta buvo naudojama Škotijoje (pradžioje verta 4 pensų, o vėliau – 8 pensų ir net 12 pensų), Airijoje.
Kilmė ir pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavadinimas groutas kilo iš pavadinimo grašis (it. grosso). Taip XIII a. vadino storas ar dideles sidabrines monetas, atitikusias tam tikrą skaičių dinarų. Ši sidabrinė moneta, iš pradžių kaldinta Tirolyje 1271 m. ir XIII a. Venecijoje, buvo pirmoji tokio dydžio moneta, cirkuliavusi Šventojoje Romos imperijoje ar kitur Europoje.
Tiesioginiu grouto pirmtaku galima laikyti Prancūzijos torneselį ar Turo groutą, kuris Nyderlanduose buvo žinomas kaip groot (olandiškai 'didelis', 'didysis').
Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji Anglijos groutai buvo nukaldinti valdant karaliui Edvardui I. Škotiški groutai buvo išleisti tik valdant Davidui II. Pirmieji airiški groutai buvo nukalti 1425 m., o paskutiniai – valdant Anglijos karalienei Elžbietai I.
Anglijos groutas turėjo turėti tiek sidabro, kiek turėdavo 4 pensai – 6,2 g sterlingo sidabro. Tačiau pirmieji groutai turėjo tik 5,8 g 925 prabos sidabro, o vėliau tapo dar lengvesni. Iki 1502 m. grouto išvaizda nekito, o kokybė nuolat prastėjo.
Valdant karaliui Edvardui III groutas turėjo 4,67 g sidabro, valdant Henrikui IV (1399–1413) – 3,9 g, valdant Edvardui IV (1461–1483) – 3,1 g, valdant Ričardui III(1483–1485) – 3,0 g. Valdant Henrikui VII (1485–1509) pasikeitė groutų išvaizda – averse būdavo karaliaus portretas iki pusės, o reverse – herbas ir kryžius. Masė sumažėjo iki 2,99 g.
Valdant Henrikui VIII (1509–1547) sidabro grynis sumažėjo nuo 925 prabos iki 333 prabos. Karalienė Marija (1553–1558) groutų kokybę pagerino. Tiek groutų, tiek kitų sidabro monetų kokybę pagerino Elžbieta I (1558–1603) – 1559 m. groutai buvo kaldinami iš 913 prabos sidabro, o 1560 m. – vėl iš 925 prabos sidabro. 1559 m. groutas svėrė tik 2,1 g. Po 1561 m. apie šimtą metų groutai į apyvartą nebepatekdavo. Nepaisant kokybės prastėjimo, groutų santykis su smulkesniu vienetu – pensu, ir stambesniu vienetu – šilingu, Anglijoje išliko nepakitęs: šilingų ir pensų monetos nuvertėjo paraleliai. Škotijoje, tuo tarpu, nuvertėjimas buvo netolygus, ir santykis su pensu nuolat kito.
Groutai buvo kaldinami tik vieno nominalo. 1351 m. imta kaldinti pusės grouto monetas. Vieno grouto ir pusės grouto monetas ėmė dalinti vargšams prieš Velykas vadinamojoje Maundy ceremonijoje (angl. Maundy Ceremony).
Laikotarpiu nuo Karolio II iki Georgo III groutai, oficialiai pavadinami keturpensiais (fourpences), retkarčiais (1792, 1795 ir 1800 m.) nereguliariai buvo išleidžiami į apyvartą.
1836 m. groutus vėl ėmė kaldinti karalius Vilhelmas IV, jie svėrė 1,9 g. Šias monetas vadino Joey, pagal parlamento nario Džozefo Hjumo (Josef Hume) vardą. Hjumas pasiūlė kaldinti specialias smulkias monetas, skirtas apmokėti trumpas keliones kebais. Pravardę sugalvojo nepatenkinti kebmenai, kadangi iki tol keleiviai mokėdavo mažiausiai 6 pensus (tai buvo smulkiausia moneta). Šie groutai buvo kaldinami iki 1855 m. Šios monetos svėrė 1,9 g ir buvo tokio paties skersmens kaip ir tripensės monetos (bet storesnės).
