Gondžai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gonja
Gyventojų skaičius 285 tūkst.
Populiacija šalyse Flag of Ghana.svg Gana: ~285 tūkst.
Kalba (-os) gondžų
Religijos Islamas
Giminingos etninės grupės kračiai, nauriai, čumburungai, kt.

Gondžai (savivardis – Ngbanya, Gbanya, Gvanya) – tauta, gyvenanti Vakarų Afrikoje, dabartinės Ganos šiaurės rytuose. Kalba gondžų kalba (ngbanyato, agbanyito, guang), kuri priklauso Nigerio – Kongo kalbinei šeimai, kva kalboms (guangų grupei). Ji gimininga nauri, čumburungų, kračių ir kitoms guangų grupės kalboms.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afrikos istorinis regionas:
Ngbanya/Gonja
Larabanga Mosque Ghana.jpg
Šalis: Gana (Šiaurės reg.)
Tautos: gondžai
Miestai: Jagbumas
Valdovas: Jagbumvura

Gondžų gyvenamas arealas yra dabartinėje šiaurės rytų Ganoje, kur išsidėstę siaura ilga juosta Šiaurės regiono pietuose, į rytus nuo Oti upės. Didžiausias miestas yra Salaga. Nors teritorija pagal plotą yra palyginus didelė, nemaža dalis gondžų žemių yra retai gyvenamos ar negyvenamos. Gondžų teritorijoje gyvena is smulkesnės šiaurinės guang tautelės: nauriai, kračiai, čumburungai, dvangai, kplangai, kiode ir kt. Per gondžų teritoriją teka Baltoji Volta. Juodoji Volta yra laikoma pietine jų teritorijos riba. Nemažos gondžų diasporos gyvena į rytus nuo Oti upės. Tarp jų yra nkonjai ir fodo dab.Benino teritorijoje.

Gondžai ir guang tautos yra labiausiai į šiaurę nutolęs kva kalbomis kalbančių grupių regionas (išskyrus anufus, sudarančius enklavą tarp gurų tautų). Pietuose jų arealas ribojasi su brongų ir kitų akanų žemėmis, šiaurėje – su dagombų ir kitų gurų žemėmis. Nors lingvistiškai jie artimesni savo pietiniams kaimynams, kultūriškai buvo labiau veikiami iš šiaurės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gondžų valstybės įkūrimas siejamas su XVII a. migrantais iš šiaurės, iš žlugusios Songajaus imperijos. Jie vadinosi Ngbanya ir davė pradžią dabartiniam gondžų savivardžiui. Šie mande grupės kalba kalbėję atsikėlėliai, vedami savo vado (džakpa), įsikūrė gondžų tarpe o ilgainiui konsolidavo jų gentis į vieną centralizuotą valstybę. Šį gentinį susivienijimą sudarė daug feodalinių darinių su centrais gyvenvietėse, tokiose kaip Jagbumas,Daboja, Tuluvė, Bolė, Gbuipė, Kpembeomas ir kt. Jų visų viršuje buvo iškeltas Jagbumas, kurio valdovas jagbumvura buvo laikomas visų gondžų valdovu.

Gondžų valstybė klestėjo iš prekybinių ryšių, kadangi buvo viena iš tarpininkių tarp akanų pietuose (iš kur buvo tiekiami vergai, auksas, dramblio kaulas, druska, kolos riešutai, palmių aliejus) ir sudaninių tautų šiaurėje (gyvuliai, audiniai, metalai). Gondžų prekybinis miestas Salaga buvo klestintis centras, neretai vadintas pietiniu Timbuktu. Prekiaudami su musulmonais, gondžai perėmė islamą o taip pat Sahelio architektūros stilių. Vienas žymiausių to laikotarpio architektūros pavyzdžių – Larabangos mečetė.

1744–1874 m. Gondža buvo priversta pripažinti Ačančio vasalitetą. Nuo XX a. pradžios ji galutinai neteko suvereniteto ir įjungta į Britų Aukso kranto koloniją. Nepaisant to, gondžų tracicinė monarchija buvo išlaikyta iki mūsų dienų.

Gondžos valdovai (Jagbumvura)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1675–1698 Sumaila Ndewura Jakpa
  • 1698 Limu
  • 1698–1709 Sulemana Jakpa
  • 1698 to 1699 Lanyon
  • 1699–1709 Abbas
  • 1709–1712 Mahama Labayiru
  • Kankanga
  • Safu
  • Kali
  • iki 1858 Jakpa
  • 1858–1873 Nyantachi
  • nuo 1873 Jiau
  • Kpirku
  • iki 1891 Kurbang,
  • 1896–1907 Pontomprong
  • 1907–1909 Lanyon
  • 1912–1937 Dangbonga
  • 1937–1942 Banbanga
  • 1942–1942 Singbing Lanyon
  • 1942–1975 Ewuntoma
  • 1975–1982 Kurabaso
  • 1983–1987 Timu
  • 1987–1990 Kanyiti
  • 1990–1992 Bi-Awuribi
  • 1992–1993 Ale Adengi Tikpiri
  • 1993–2000 Bore Nyinche
  • nuo 2000 Bawah Abudu Doshie