Genčų I Velnio akmuo
Kitos reikšmės – Velnio akmuo.
| Genčų I Velnio akmuo | |||
|---|---|---|---|
  Genčų I Velnio akmuo |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Kretingos seniūnija | ||
| Aukštis | 1,55 m | ||
| Plotas | 13 m² | ||
| Žvalgytas | 1966, 1974, 1993 m. | ||
| Registro Nr. | u. k. 12779 / M154 | ||
Genčų I akmuo, vadinamas Velnio akmeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 12779; senasis vertybės kodas M154) – mitologinis akmuo centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Genčuose, 0,6 km į rytus nuo kelio Kurmaičiai–Genčai, 50 m į šiaurę nuo Skroblupio ir Šakalės upių santakos, Skroblupio dešiniajame krante.
Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmuo didelis, pailgas rytų – vakarų kryptimi, apie 4 m ilgio, 3,55 m pločio, iki 1,55 m aukščio. Plokštumos šiaurės pusėje yra lėkštas, apie 25 cm skersmens ir iki 4 cm gylio įdubimas, primenantis dubenį.[1] Akmuo suskeldėjęs, jame yra gilių plyšių.
Teritorijos plotas – 13 m².
450 m į pietvakarius yra Genčų II Velnio akmuo.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmuo vadinamas Velnio, Bieso akmeniu. Seniau, išsimaudę Skroblupyje, vaikai bėgdavo ant akmens sušilti saulėje.
Jį kaip kultūros paveldo objektą 1966 m. išaiškino Ignas Jablonskis.[2]
Žvalgė: 1974 m. – I. Jablonskis, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.
1993 m. įrašytas į laikiną kultūros ir istorijos paminklų apskaitą, 2000 m. registruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[3]
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Po akmeniu gyvena (susisukęs lizdą) Velnias.
- Praeiviams prie akmens pasirodydavo velniukai, lydėdavę juos iki pat namų.
- Į akmenį trenkęs Perkūnas ir ištrupinęs įdubimą.[4]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje. – Vilnius, 1958. – P. 71, Nr. 80
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – P. 13-14
- ↑ Julius Kanarskas. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2001. – P. 16-17
- ↑ „Akmuo vad. Velnio akmeniu II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-08-16.
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 63
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Genčų Velnio akmuo I. – Kretingos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- Genčų Velnio akmuo - Peržiūra - LIMIS Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.