Genčų I Velnio akmuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Genčų I Velnio akmuo
[[Image:|250px]]

Genčų I Velnio akmuo
Koordinatės
55°58′14″š. pl. 21°18′19″r. ilg. / 55.970636°š. pl. 21.305245°r. ilg. / 55.970636; 21.305245Koordinatės: 55°58′14″š. pl. 21°18′19″r. ilg. / 55.970636°š. pl. 21.305245°r. ilg. / 55.970636; 21.305245
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingos seniūnija
Aukštis 1,55 m
Plotas 13 m²
Žvalgytas 1966, 1974, 1993 m.
Registro Nr. u. k. 12779 / M154

Genčų I akmuo, vadinamas Velnio akmeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 12779; senasis vertybės kodas M154) – mitologinis akmuo centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Genčuose, 0,6 km į rytus nuo kelio KurmaičiaiGenčai, 50 m į šiaurę nuo Skroblupio ir Šakalės upių santakos, Skroblupio dešiniajame krante.

Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmuo didelis, pailgas rytų – vakarų kryptimi, apie 4 m ilgio, 3,55 m pločio, iki 1,55 m aukščio. Plokštumos šiaurės pusėje yra lėkštas, apie 25 cm skersmens ir iki 4 cm gylio įdubimas, primenantis dubenį.[1] Akmuo suskeldėjęs, jame yra gilių plyšių.

Teritorijos plotas – 13 m².

450 m į pietvakarius yra Genčų II Velnio akmuo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmuo vadinamas Velnio, Bieso akmeniu. Seniau, išsimaudę Skroblupyje, vaikai bėgdavo ant akmens sušilti saulėje.

Jį kaip kultūros paveldo objektą 1966 m. išaiškino Ignas Jablonskis.[2]

Žvalgė: 1974 m. – I. Jablonskis, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.

1993 m. įrašytas į laikiną kultūros ir istorijos paminklų apskaitą, 2000 m. registruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[3]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Po akmeniu gyvena (susisukęs lizdą) Velnias.
  • Praeiviams prie akmens pasirodydavo velniukai, lydėdavę juos iki pat namų.
  • Į akmenį trenkęs Perkūnas ir ištrupinęs įdubimą.[4]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – P. 13-14
  2. Julius Kanarskas. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2001. – P. 16-17
  3. „Akmuo vad. Velnio akmeniu II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-08-16. 
  4. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 63

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]