Genčų II Velnio akmuo

Koordinatės: 55°58′05″š. pl. 21°17′59″r. ilg. / 55.968038°š. pl. 21.299787°r. ilg. / 55.968038; 21.299787
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Genčų II Velnio akmuo

Genčų II akmuo, vadinamas Velnio, Veliekos ponaičio akmeniu
Genčų II Velnio akmuo
Genčų II Velnio akmuo
Koordinatės
55°58′05″š. pl. 21°17′59″r. ilg. / 55.968038°š. pl. 21.299787°r. ilg. / 55.968038; 21.299787
Vieta Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingos seniūnija
Aukštis 1,1 m
Plotas 100 m²
Žvalgytas 1993 m.
Registro Nr. u. k. 21118 / M155

Genčų II akmuo, vadinamas Velnio akmeniu, Veliekos ponaičio akmeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 21118; senasis vertybės kodas M155) – mitologinis akmuo centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Genčuose, 32 m į šiaurės rytus nuo kelio GenčaiŠukė, Skroblupio kairiajame krante.

Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmuo masyvus, pailgas rytų – vakarų kryptimi, apie 5,3 m ilgio, 2,2 m pločio, nuo 0,4 iki 1,1 m aukščio. Pietrytiniame pakraštyje yra 8 cm skersmens ir 2–4 cm gylio įdubimas.[1]

Teritorijos plotas – 100 m².

450 m į šiaurės rytus yra Genčų I Velnio akmuo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmuo guli Velieka vadinamos pelkėtos Skroblupio griovos šlaite. Vietos gyventojai jį vadina Velnio akmeniu arba Veliekos ponaičio akmeniu.

Kaip kultūros paveldo objektą 1993 m. išaiškino Vykintas Vaitkevičius.

1994 m. įrašytas į laikiną kultūros ir istorijos paminklų apskaitą, 2000 m. registruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[2]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Veliekoje po akmeniu gyveno jos ponaitis Velnias, kuris mėgdavo sėdėti ant akmens.
  • Vidurdienį, per Šv. Mišias, žmonės ant akmens matydavo šokinėjant velniukus.
  • Prie akmens seniau pasirodydavusios judančios ugnies liepsnelės – nekrikštytų mirusių vaikų vėlės.
  • Po vidurnakčio pro akmenį praeinantys žmonės pasiklysdavę, ilgai klaidžiodavo, kol rasdavo savo namus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 67
  2. „Akmuo vad. Velnio akmeniu II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-07-12.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]