Geltonoji žiognagė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Geum urbanum
Geltonoji žiognagė (Geum urbanum)
Geltonoji žiognagė (Geum urbanum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Erškėtiniai
(Wikispecies-logo.svg Rosaceae)
Gentis: Žiognagė
(Wikispecies-logo.svg Geum)
Rūšis: Geltonoji žiognagė
(Wikispecies-logo.svg Geum urbanum)
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius
(pažymėtas nuo 2020 m. lapkričio).

Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Geltonoji žiognagė (Geum urbanum) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos, žiognagių (Geum) genties augalas.

Daugiametis, 25−50 (75) cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, šliaužiantis, gvazdikėlių kvapo. Stiebas status, plaukuotas, šakotas, lapuotas. Lapai skirtingi: pamatiniai ilgakočiai, suskaldyti, viršutinė skiltis didžiausia, kitos tolygiai mažėja; stiebiniai trumpakočiai, triskilčiai, prielapiai stambiai dantyti. Šakų viršūnėse ant ilgų žiedkočių statūs, geltoni, gana stambūs (maždaug 1,5 cm skers-mens) žiedai. Vaisius sutelktinis. Vaisiukai apie 3,5−4,5 mm ilgio, pailgai kiaušiniški, su ilgu užlenktu liemenėliu, kabliška viršūne, apaugę baltais blizgančiais plaukeliais.

Žydi gegužės – rugsėjo mėn.

Dažna visoje Lietuvoje. Auga miškuose, daugiausia mišriuose ir lapuočių, ypač juodalksnynuose. Mėgsta derlingesnius ir apydrėgnius dirvožemius; pasitaiko krūmuose, pakelėse, pamiškėse.

Šakniastiebiuose yra iki 30 % rauginių medžiagų, galinės, chlorogeno ir kavos rūgščių, taip pat eterinio aliejaus, glikozidų, dervų, cukrų, dažinių ir mineralinių medžiagų.

Augalas rauginis, šakniastiebiai kartais vartojami kaip prieskonis.

Anksčiau geltonosios žiognagės šakniastiebis, vadinamas „benediktino šaknimi“, buvo naudojamas likerio gamyboje. Turi dažinių medžiagų (vilną dažo rudai).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 44 psl.


Commons-logo.svg

Vikiteka