Friedrich Scholz
| Friedrich Scholz | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1928 m. kovo 1 d. Hamburgas,  Vokietija
|
| Mirė | 2016 m. gegužės 27 d. (88 metai) Miunsteris, Vokietija
|
| Veikla | kalbininkas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Hamburgo universitetas |
Frydrichas Šolcas (vok. Friedrich Scholz, 1928 m. kovo 1 d. Hamburgas, Vokietija – 2016 m. gegužės 27 d. Miunsteris, Vokietija) – vokiečių kalbininkas, baltistas, slavistas. Šiaurės Reino‑Vestfalijos mokslų akademijos narys (1983), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1992), Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys (2007), Vilniaus universiteto garbės daktaras (1998).[1][2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lyginamosios kalbotyros 1947–1952 m. mokėsi Hamburgo universitete, taip pat studijavo baltistiką, slavistiką, indų ir klasikinę filologiją. F. Šolcas gilinosi ir į finougristiką. Jo mokytojas buvo E. Frenkelis. 1953 m. F. Šolcas tapo daktaru. 1953–1962 m. darbavosi Hamburgo universitete, 1959 m. čia apgynė habilitacinį mokslų daktaro darbą. 1962–1966 m. dirbo Mainco universiteto Užsienio ir vertėjų institute, nuo 1966 m. – Miunsterio universitete. 1962 m. pradėjo eiti profesoriaus pareigas. 1993–1999 m. dirbo Miunsterio universiteto Tarpdisciplininio baltų studijų instituto vadovu, buvo jo įkūrėjas. Turėjo sukaupęs didelę baltistikos veikalų biblioteką. Dėstė lietuvių kalbą, nagrinėjo baltų kalbų istorinę morfologiją, literatūrą ir tautosaką.[1][2][3]
Be minėtų mokslo įstaigų, profesorius F. Šolcas buvo JAV Ukrainos menų ir mokslų akademijos tikrasis narys, Helsinkio suomių literatūros draugijos narys, Getingeno baltų istorinės komisijos garbės narys, įvairių vyriausybinių komisijų, fondų, taip pat ir Herderio fondo, valdybos narys. 1988 m. apdovanotas Vokietijos Respublikos Nuopelnų ordino kryžiumi už ypač reikšmingą indėlį puoselėjant ryšius tarp Baltijos šalių ir Vokietijos. Pasižymėjo ne tik kaip kalbininkas, bet ir kaip geras kultūros, literatūros tyrėjas bei organizatorius.[2]
Svarbiausias F. Šolco baltistikos darbas – J. Bretkūno Biblijos vertimo rengimas spaudai: 1991–2002 m. su J. D. Range paruošė 4-is faksimilinius vertimo tomus. Parengė istorinį kritinį J. Rėzos redaguoto J. Bretkūno „Psalmyno“ leidimą (2002). Geriausiai vertinamas jo darbas literatūrologijos srityje – lyginamoji monografija „Die Literaturen des Baltikums“ („Baltijos tautų literatūros“).[2][1] Kiti paminėtini svarbūs veikalai – „Slavų etimologija“ (1966) ir F. Šolco parengta bei išleista P. Ruigio knyga „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrimas“ (1981).[4] Parašė įžangą R. Pyčo knygai „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“ (1982), paskelbė straipsnių apie lietuvių kalbos vardažodinės sistemos raidos tendencijas (1977), apie bendrąją giminę baltų kalbose (1985), apie lietuvių, latvių ir estų literatūrą, publikavo baltistikos veikalų recenzijų.[3]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 redaktorė T. Paulauskytė (2020-11-06, red. 2021-12-07). „Friedrich Scholz“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 „Netektis. Prof. dr. dr. h. c. Friedrich Scholz (1928-03-01–2016-05-27)“. flf.vu.lt. 2016-06-03. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.
- ↑ 3,0 3,1 „Frydrichas Šolcas“ (PDF). Lietuvių kalbos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-02-20.
- ↑ V. Paškauskienė. „Frydrichas Šolcas“ (PDF). LMA.