Frederick Delius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Frederikas Delijus
Frederich Delius portrait (5427720404) (cropped).jpg
Gimė: 1862 m. sausio 29 d.
Bradfordas, Jorkšyras, Anglija
Mirė: 1934 m. birželio 10 d. (72 metai)
Grė prie Lueno, Prancūzija
Palaidotas: Limpsfyldo km., Surėjus, Anglija
Tėvas: Julius Delius
Motina: Elise Krönig
Sutuoktinis(-ė): Helene „Jelka“ Rosen
Veikla: Kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Frederick DeliusVikiteka

Frederikas Delijus (Dilijus, angl. Frederick Delius, 1862 m. sausio 29 d., Bradfordas, Anglija – 1934 m. birželio 10 d., Grė prie Lueno, Prancūzija) – vokiečių kilmės XX a. pradžios Anglijos kompozitorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fricas Teodoras Albertas Delijus gimė 1862 m. sausio 29 d. Bradforde (Jorkšyras). Jo tėvai Julius ir Elzė Krionig Delijai buvo vokiečių emigrantai iš Bylefeldo. Fricas (vėliau pasirinkęs vardą Frederikas) buvo ketvirtasis šeimos vaikas iš keturiolikos. Jo tėvai užsiėmė vilnos prekyba Jorkšyre. Fricas mokėsi vietos mokyklose, pramoko groti pianinu ir smuiku. 1878 m. jis pradėjo mokslus Tarptautiniame koledže Ailvorte netoli Londono tam, kad pasiruoštų įsilieti į šeimos vilnos verslą. Baigęs mokslus F. Delijus dirbo šeimos firmoje, verslo tikslais lankėsi Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir Norvegijoje. Apsilankymas Norvegijoje jam padarė didelį įspūdį. Būdamas Chemnice, jis trumpai mokėsi smuiko pas Hans Sitt. F. Delijus nejautė jokio potraukio verslui ir įtikino tėvą, kad jis jį išleistų į JAV Floridos valstiją prižiūrėti apelsinų plantacijos. 1884 m. kovą jis su draugu Čarlzu Daglasu išvyko į JAV. F. Delijus dirbo rančoje „Solanos giraitė“ prie Šv. Jono upės Floridoje. Vietos afroamerikiečių dainavimas paveikė būsimą jo muziką ir čia jis pramoko profesionaliai kurti. Džeksonvilyje, muzikos parduotuvėje F. Delijus atsitiktinai sutiko vargonininką Thomas F. Ward, kurį įkalbino atvykti į „Solanos giraitę“ ir apmokyti jį kontrapunkto. Vėliau F. Delijus tvirtino, kad tik Thomas F. Ward instruktavimas buvo svarbus jo gyvenime.

1884 m. lapkritį F. Delijus rančos priežiūrą perdavė atvykusiam broliui Ernestui, pats apsigyveno Džeksonvilyje, kur buvo publikuotas jo kūrinys pianinui „Zum Carnival Polka“. 1885 m. jis persikėlė į Danvilį (Virdžinija), kur mokė muzikuoti kitus. Jo tėvas, nebegaudamas žinių, pasamdė seklį, kad išsiaiškintų, kuo užsiima sūnus. Jo reikalavimu F. Delijus grįžo į Angliją prieš tai gavęs tėvo pažadą, kad jis galės studijuoti Leipcigo konservatorijoje. 1886 m. jis pradėjo mokslus Leipcige, kur 1,5 metų mokėsi pas Hans Sitt, Carl Reinecke ir Salomon Jadassohn. Leipcige jis susipažino su norvegų kompozitoriumi E. Grygu, kuris galutinai įtikino F. Delijaus tėvą teisingu sūnaus pasirinkimu ir tarpininkavo 1890 m. F. Delijaus „Penkių dainų iš Norvegijos“ publikavimui Londone. 1888 m. vasarą F. Delijus apsigyveno Paryžiuje. Jis susipažino su A. Strindbergu, E. Munku, P. Gogenu. Tarp jo pažįstamų buvo kompozitoriai M. Ravelis, G. Forė ir F. Šmitas. Apie 1895 m. F. Delijus užsikrėtė sifiliu, nuo kurio vėliau mirė.

Paryžiuje F. Delijus intensyviai dirbo operos žanre, sukūrė operas: „Irmelin“ (1890−92), „Stebuklingas fontanas“ (1893−95), „Koanga“ (1897), „Kaimo Romeo ir Džuljeta“ (1899−1901). 1896 m. jis sutiko Helene „Jelka“ Rosen, vokiečių tapytoją, besimokiusią Paryžiuje. Kitais metais pora apsigyveno Grė prie Lueno miestelyje netoli Fontenblo miško. 1903 m. F. Delijus susituokė su Helene, maždaug tuo pat metu pradėjo naudoti vardą Frederikas, tikriausiai tam, kad praplėsti jo muzikos klausytojų ratą. 1907 m. lankėsi JAV, po ko grįžo į Grė prie Lueno miestelį. Jis jame gyveno iki gyvenimo pabaigos, išskyrus Pirmojo pasaulinio karo metus (1914−1918), kuriuos praleido Anglijoje, Norvegijoje ir Danijoje. Po 1920-ųjų F. Delijui išryškėjo sifilio simptomai, jis apako, tapo beveik paralyžuotas ir kasdieninėse funkcijose priklausė nuo žmonos pagalbos. 1923 m. publikuota pirmoji jo biografija, kurią parašė Philip Heseltine. 1928 m. atvykęs jaunas jorkširietis Eric Fenby per penkis metus padėjo kompozitoriui užbaigti vėlyvuosius kūrinius. Gyvenimo pabaigoje kompozitorius jau buvo plačiai žinomas: 1929 m. įvyko šešių jo koncertų festivalis Londone, jis buvo apdovanotas Garbės kavalieriaus ordinu, 1932 m. apdovanotas Bradfordo miesto Laisvės apdovanojimu, jį aplankė Edvardas Elgaras. Frederikas Delijus mirė 1934 m. birželio 10 d. Grė prie Lueno miestelyje. Jis jame norėjo būti palaidotas, bet vietos valdininkai nesutiko. Jo palaikai kitais metais buvo pergabenti į Angliją ir palaidoti Šv. Petro bažnyčios kapinėse Limpsfyldo kaime (Surėjus). Jo žmona atlydėjo palaikus į Angliją ir mirė po kelių dienų po perlaidojimo.

F. Delijus sava kūryba visų pirma pradėjo garsėti Skandinavijoje. Jo simfoninė poema „Paa Viderne“ 1891 m. pirmą kartą buvo atlikta viešai Kristijanijoje (Osle). Vokietijoje jo vardą populiarino dirigentas Hans Haym, kuris atliko keleto F. Delijaus kūrinių premjeras Elberfelde: „Virš kalvų ir toliau“ (Over the Hills and Far Away, 1897), „Paryžius“ (Paris, 1901) ir „Apalačija“ (Appalacchia, 1904). Taip pat Elberfelde 1904 m. įvyko jo operos „Koanga“ pirmasis pastatymas. Kritikas Max Chop 1907 m. parašė pirmąją F. Delijaus muzikos studiją. Anglijoje kompozitorius nebuvo labai mėgiamas, pakol jo nepradėjo populiarinti dirigentas Thomas Beecham, surengęs seriją koncertų ir 1909 m. atlikęs „Gyvenimo mišias“ (A Mass of Life).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka