Fran S. Finžgar
| Fran S. Finžgar | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1871 m. vasario 9 d. Doslovčė |
| Mirė | 1962 m. birželio 2 d. (91 metai) Liubliana |
| Veikla | Romos katalikų kunigas, rašytojas, dramaturgas, vertėjas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
 Vikiteka | Fran S. Finžgar |
Franas Saleškis Finžgaras (slovėn. Fran Saleški Finžgar; 1871 m. vasario 9 d. – 1962 m. birželio 2 d.) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, vertėjas ir Romos katalikų kunigas.[1] Slovėnų literatūroje žinomas pirmiausia kūriniais apie valstiečių ir miestiečių gyvenimą, taip pat ir kaimo tematikos pjesėmis. Jo darbai skirti tiek jaunajai, tiek vyresniajai žmonių kartai.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rašytojas gimė Aukštutinėje Krainoje, Doslovčėje, netoli Stolo, vargingoje ūkininkų šeimoje.[2] Nerūpestinga jo vaikystė pasibaigė, kai pradėjo eiti į Breznicos vienmetę mokyklą. Kadangi joje atkreipė mokytojo ir kunigo dėmesį, šie įkalbėjo tėvą, kad leistų Franą mokytis pradinėje mokykloje Radovljicoje, kur būsimasis rašytojas pramoko vokiečių kalbos. Jis buvo pirmūnas, nors didžiąją dalį savo laiko praleido ganydamas gyvulius. Pabaigęs mokyklą Radovljicoje, 1882–1891 m. lankė gimnaziją Liublianoje, kurioje išgyveno vidinę krizę dėl kitų vaikų tyčiojimosi. Krizės pasikartojo keletą kartų ir tolimesniame jo gyvenime. Pirmojoje gimnazijos klasėje buvo paliktas kartoti kurso, tačiau sėkmingai įveikęs sunkumus, 1891 m. su pagyrimu baigė gimnaziją. Mokslus tęsė Liublianos kunigų seminarijoje. Į kunigus buvo įšventintas 1894 m.
Kunigu dirbo Bohinjoje, Jesenicėse, Kočevėje, Idrijoje, Soroje bei kitose parapijose. 1918 m. išvyko į savo paskutinę savo darbo vietą – Trnovo parapiją Liublianoje. Rūpinosi architekto Jožės Plečniko suprojektuotos Črna Vaso šv. Mykolo bažnyčios statybomis. 1936 m. išėjo į pensiją,[3] tačiau ir toliau aktyviai dirbo kaip kunigas ir rašytojas. Iki mirties gyveno Kolezijoje, Liublianoje, name, kurį suprojektavo J. Plečnikas (netoli Gradaščicos upės).[1] Gatvė, kurioje stovi namas, pavadinta Finžgaro garbei.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Finžgaro darbams būdinga tai, kad jie artimai susiję su pačiu autoriaus gyvenimu, kupini vidinių išgyvenimų. Glaudus ryšys su kaimo žmonėmis, leido gimti įtaigiems literatūros kūriniams.
Savo kūrybinio kelio pradžioje Finžgaras taip pat kūrė poeziją, kurią vėliau apleido. Kūrybinę veiklą tęsė rašydamas apysakas apie valstiečių ir miestiečių gyvenimą. Turbūt labiausiai žinomas jo kūrinys „Po laisva saule“ (Pod svobodnim soncem) su paantrašte „Senų senelių pasakojimai“ (Povest davnih dedov, 1906–1907), kuriame parodė kovą tarp slavų genčių (kūrinyje vadinamų slovėnais) ir Bizantijos imperijos. Jame pasakojama įtempta ir plati istorija, kuria būtų galima padrąsinti tautą. Po Pirmojo pasaulinio karo pasirodė karo kronika „Išpranašautas“ (Prerokovana), kuri apima apysakas „Kovos“ (Boji), „Aušros pranašystės“ (Prerokbe zore), „Pono Urbano kronika“ (Kronika gospoda Urbana) bei kitas.
Finžgaras yra žinomas kaip apysakų apie kaimą rašytojas, kuriose pavaizdavo pasaulį, pažįstamą nuo vaikystės (apysakos „Dėdės“ (Strici), „Mergaitė Ančka“ (Dekla Ančka), „Baltasis jaunikis“ (Beli ženin)). Jo kaimo tematikos pjesės taip pat kilo iš šių kūrinių: „Brakonierius“ (Divji lovec), „Grandinė“ (Veriga), „Gyvenimo nuolauža“ (Razvalina življenja). Jaunystės prisiminimus jis aprašė kūrinyje „Mano kelionių metai“ (Leta mojega popotovanja, 1957).
F. S. Finžgaras taip pat rašė jaunimui: „Lai būna studentas“ (Študent naj bo), „Ponas Hudournikas“(Gospod Hudournik), „Makalonca“. Jo darbuose kreipiamas dėmesys į išsilavinimo troškimą.
Rašytojas buvo literatūros žurnalo „Mladika“ redaktorius bei SAZU (Slovėnijos mokslo ir meno akademijos) draugijos narys.
| Metai | Darbai |
|---|---|
| 1890 | kelionių dienoraštis Iz veselih časov |
| 1891 | drama Na Gosposvetskem polju |
| 1891 | pokalbis Arburetum |
| 1892 | apsakymas Francetov France |
| 1893 | apysaka Gozdarjev sin |
| 1894 | novelė Zaroka opolnoči |
| 1896 | idiliškas epas Triglav |
| 1897 | trumpa charakteriska Pri Klemenčku |
| 1898 | kaimiškos tematikos apysaka Stara in nova hiša |
| 1899 | apysaka Deteljica |
| 1899 | apysaka Kvišku |
| 1899 | kaimiškos tematikos apysaka Dovolj pokore |
| 1900 | kelionių dienoraštis Oranže in citrone |
| 1901 | novelė Oče je… |
| 1902 | drama Divji lovec |
| 1903 | apsakymų ciklas Moja duša vasuje |
| 1904 | socialinis romanas Iz modernega sveta |
| 1905 | pasakojimas Srečala sta se |
| 1906-1907 | romanas Pod svobodnim soncem |
| 1908 | istorija Življenje in smrt mohorske knjige |
| 1909 | autobiografinė apysaka Študent naj bo |
| 1910 | apsakymas apie medžioklę Na petelina |
| 1911 | apsakymas Ecce homo; Naš vsakdanji kruh |
| 1912 | apsakymas Sama |
| 1912 | drama Naša kri |
| 1913 | apysaka Dekla Ančka |
| 1914 | drama Veriga |
| 1915 | ciklas Prerokovana |
| 1915 | autobiografinė novelė Konjička bom kupil |
| 1916 | apysaka Boji |
| 1917 | kronika Kronika gospoda Urbana |
| 1918 | apsakymas Golobova njiva |
| 1918 | apsakymas Slike brez okvirja |
| 1919 | apsakymas Polom |
| 1920 | drama Razvalina življenja |
| 1923 | Razodetje |
| 1923 | trijų pasakojimų ciklas Pisarna |
| 1924 | novelė Beli ženin |
| 1925 | apsakymas Gospod |
| 1926 | apysaka Strici |
| 1931 | kelionių dienoraštis Prek poljskih polj |
| 1934 | Gospod Hudournik |
| 1935 | socialinės tematikos apsakymas Sibirija |
| 1937 | novelė Tale naš Jaka |
| 1938 | novelė Za prazen nič |
| 1939 | istorija Kovač popotnik |
| 1939 | istorija Prekvata ovca |
| 1944 | alegorija Makalonca |
| 1944 | alegorija Kolednikove Prikazni |
| 1951 | apysaka Mirna pota |
| 1951 | apsakymas Njiva |
| 1953 | liaudies pasakojimas Gostač Matevž |
| 1957 | atsiminimai Leta mojega popotovanja |
| 1958 | novelė Na dopustu |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 „Kako je Finžgarja zasulo do pasu in kako družina še danes hrani tisto srajco“ [How Finžgar Got Buried up to His Waist and How the Family Still Keeps That Shirt]. MMC RTV Slovenija (slovėnų). RTV Slovenija. 2012-05-25.
- ↑ Geburts- und Tauf-Buch. Breznica. 1867–1911. p. 15. Nuoroda tikrinta 2023-10-01.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda) - ↑ Anton Slodnjak (1971). Živan Milisavac (red.). Jugoslovenski književni leksikon [Yugoslav Literary Lexicon] (serbų-kroatų). Novi Sad: Matica srpska. p. 124.