Finikiečių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Finikiečių kalba
𐤃‏𐤁‏𐤓‏𐤉‏𐤌‏ 𐤊‏𐤍‏𐤏‏𐤍‏𐤉‏𐤌‏
dabarīm Kana`nīm
Kalbama: Levantas, Anatolija, Šiaurės Afrika ir kt.
Kalbančiųjų skaičius: 0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: mirusi kalba
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

semitų-chamitų
 semitų
  vidurio semitų
   kanaaniečių
    finikiečių

Rašto sistemos: finikiečių raštas, graikų raštas
Oficialus statusas
Oficiali kalba:
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1:
ISO 639-2: phn
ISO 639-3: phn

Finikiečių kalba – mirusi semitų kalba, kilusi iš Levanto regiono. Ją vartojo finikiečiai, kurie dėka savo prekybos Viduržemio jūra, šią kalbą išplatino po daugelį šios jūros pakrančių. Finikiečių kalba buvo vartojama ne tik Levante, bet ir pietų Anatolijoje, Kipre, Šiaurės Afrikoje (dab. Tunisas, Alžyras, Marokas), Pirėnuose, Sicilijoje, Maltoje ir kt.

Finikiečių kalba plačiausiai buvo vartojama pirmame tūkstantmetyje pr. m. e. ir gyvavo maždaug iki IV a. m. e. Iš finikiečių kalbos susidarė Kartaginoje vartota pūnų kalba. Šis variantas tebebuvo vartojamas bent iki VII a.

Finikiečių kalba buvo užrašoma finikiečių raštu, davusiu pradžią dabartinėms Europos rašto sistemoms. Tiesa, rašto paminklų šia kalba nėra gausu – tai daugiausia įrašai ant architektūros objektų bei ištraukos iš romėnų ar kitų to meto tautų šaltinių. Atstatyti finikiečių fonetiką sudėtinga, nes jie savo rašte nežymėjo balsių (ne tik trumpų, kaip kiti semitai, bet ir ilgų).