Europos standartizacijos komitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

██ nariai

██ partneriai

██ standartizacijos įstaigos partnerės

Europos standartizacijos komitetas (ESK) (CEN, pranc. Comité Européen de Normalisation) – ne pelno standartizacijos organizacija, kurios misija yra prižiūrėti Europos ekonomikos dalyvavimą tarptautinėje prekyboje, Europos piliečių gerovę ir aplinką, suteikiant suinteresuotoms šalims veiksmingą infrastruktūrą kurti, prižiūrėti ir platinti susijusius standartų ir reikalavimų rinkinius.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ESK įkurtas 1961 m. Jo trisdešimt trys nacionaliniai nariai dirba kartu, kad būtų sukurta Europos standartų įvairiuose sektoriuose, siekiant sukurti Europos vidaus rinką prekybai prekėmis ir paslaugomis bei pastatyti Europą aukštesnėje padėtyje žvelgiant globalios ekonomikos mastu. ESK Europos Sąjungos pripažinta kaip oficiali Europos standartizacijos įstaiga; kitos oficialios Europos standartizacijos įstaigos yra Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI).[1][2]

Daugiau nei 60 000 technikos ekspertų, taip pat verslo federacijų, vartotojų ir kitų visuomeninių interesų organizacijų dalyvauja ESK tinklo, kuris siekia daugiau nei 460 mln. žmonių, veikloje. ESK yra oficialiai pripažintas standartizacijos atstovas visose srityse, išskyrus elektrotechniką (CENELEC) ir telekomunikacijas (ETSI).

Trisdešimties nacionalinių narių standartizavimo įstaigos atstovauja dvidešimt septynerioms Europos Sąjungos valstybėms narėms, trims Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos (ELPA) valstybėms narėms ir valstybėms, kurios ateityje galėtų prisijungtu prie ES arba ELPA. ESK prisideda prie Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės tikslų, leisdamas technikos standartus, kurie skatina laisvą prekybą, darbuotojų ir vartotojų saugą, tinklų sąveikumą, aplinkos apsaugą, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programų panaudojimą ir viešuosius pirkimus. Privalomų standartų pavyzdys yra standartai medžiagoms ir gaminiams, naudojamiems statyboje ir išvardytiems Statybos produktų direktyvoje. CE ženklas yra gamintojo deklaracija, jog produktas atitinka atitinkamą ES direktyvą ir kartu joje minimus standartus.

Narystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinėmis ESK narėmis yra visos Europos Sąjungos valstybės narės ir trys ELPA valstybės narės: Islandija, Norvegija, Šveicarija, taip pat Makedonija ir Turkija.[3]

Dabartinėmis partnerėmis yra Albanija, Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Bosnija ir Hercegovina, Egiptas, Gruzija, Izraelis, Jordanija, Juodkalnija, Libanas, Marokas, Moldova, Serbija, Tunisas ir Ukraina.[4]

Dabartinės standartizacijos įstaigos partnerės yra Australija, Mongolija, Kazachstanas, ir Kirgizija.[5]

Vienos sutartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienos sutartis buvo pasirašyta tarp ESK ir Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) 1991 m., bet įsigaliojo tik 2000-ųjų metų viduryje. Jos pagrindinis tikslas yra išvengti standartų dubliavimo (galimai prieštaringo) tarp ESK ir ISO. Per pastarąjį dešimtmetį ESK priėmė keletą ISO standartų, kurie pakeitė atitinkamus ESK standartus.[6]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Council Directive 83/189/EEC of 28 March 1983 laying down a procedure for the provision of information in the field of technical standards and regulations. Official Journal of the European Communities. 1983-04-26. Ši direktyva pripažįsta tik CEN ir CENELEC kaip Europos standartizacijos institucijas. Nuoroda tikrinta 2009-04-27.
  2. Skaitykite 1 priedą Directive 98/34/EC of the European Parliament and of the Council of 22 June 1998 laying down a procedure. Official Journal of the European Communities. 1998-07-21. Nuoroda tikrinta 2009-04-27.
  3. „CEN members“. Cen.eu. Nuoroda tikrinta 2012-08-27. 
  4. „CEN affiliates“. Cen.eu. Nuoroda tikrinta 2012-08-27. 
  5. „CEN partner standardization bodies“. Cen.eu. Nuoroda tikrinta 2012-08-27. 
  6. G. Malcorps, I. Quintana-Soria (2007). "The Vienna Agreement – CEN as an International Partner" in CEN StandarDays (Day 2 –Session 5). {{{booktitle}}}, CEN. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]