Arimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žemės arimas jaučiais pietų Indijoje
Rudeninis ražienų arimas

Arimas – žemės dirbimas kokiu nors noragu; viršutinio dirvožemio sluoksnio apvertimas, maišymas, trupinimas. Ariant susimaišo dirvožemio sluoksniai, jam tenka daugiau deguonies, sausumo, užverčiamos piktžolės. Rudenį išarta žemė per žiemą sugura ir pavasarį lengviau apdirbama.[1] Arimui nuo seno naudoti gyvulių (jaučių, arklių) traukiami padargai, XX a. paplito arimas traktoriais. Senoviniai arimo padargai buvo arklai, žagrės, vėliau paplito plūgas.

Technologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriami tokie arimo tipai:[2]

  • Aparimas – į žemę įariamas mėšlas, žaliosios trąšos (lubinai, rapsai), augalų liekanos (ražienojai, šiaudai, pelai, runkelių lapai, bulvienojai);
  • Atarimas – paprastai atskiriamas vienas laukas nuo kito;
  • Išarimas – į dirvos paviršių išverčiami gumbai, šakniavaisiai, suartame lauke daromos vagos vandeniui nubėgti, išverčiamas poarmeninis sluoksnis ir storinamas armuo.
  • Perarimas – po žiemos supuolusios dirvos arimas iš naujo;
  • priarimas – prie lauko arba suarto žemės ploto priariamas gretimas laukas (didinant laukus, tiesinant jų ribas).

Pagal arimo kombinaciją išskiriami tokie arimo būdai:[2]

  • Varsninis – laukas suskirstomas varsnomis (ne mažesnio kaip 20 m pločio), ariamas išilgai, galuose plūgas iškeliamas ir apsukamas tuščiomis; toks arimas yra pats dažniausias. Kiekviena varsna ariama išilgai sumetimu ar išmetimu, kilpiniu paprastuoju, kilpiniu kombinuotuoju ir nekilpiniu kombinuotuoju būdais.
  • Apsukinis – ariama per visą lauką viena kryptimi, pradedama nuo vidurio arba pakraščio. Taip ariamos kalvotos dirvos.
  • Lygusis – ariama per visą lauką (pakaitomis į abi puses), vagos verčiamos tik į vieną lauko pusę. Naudojami apverčiamieji plūgai. Taip ariant nebūna sumetimų ir išmetimų. Lysviniu arimu laukas ariamas 8–20 m pločio lysvėmis. Ariama nedrenuotose, užmirkstančiose su nelaidžiu podirviu dirvose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemės arimo paliudijimų randama nuo IV tūkstantmečio pr. m. e.[3]

Lietuvoje žemę pradėta arti pirmame tūkstantmetyje, kai atsirado gyvulių traukiami arimo padargai. Iš pradžių dirvos artos vieną kartą, pradėjus žemę tręšti – du kartus per metus; XVI–XX a. ardavo du tris kartus per metus (riekimas pavasarį, kartojimas birželio pabaigoje, trejojimas – rugpjūčio viduryje). Tris kartus žemė arta žiemkenčiams, du kartus – vasarojui, kartą – linams. Kiekvieną kartą žemę išarus, ją akėdavo. Pūdymą ardavo sumetimu, t. y. vagas versdavo į varsto (varsnos) vidų, o vasarieną – išmetimu, t. y. į kraštus, vaga likdavo viduryje. Lygias ir šlapias dirvas ardavo užuoganomis – dviejų pirmųjų vagų žemę suversdavo į sumetimą, o užbaigdavo išmetimu (išvage) vandeniui nutekėti.[2]

Lietuvoje būta papročio prieš arimą žemės dievybėms aukoti kiaulę, taip pat apvaryti vagą apie lauką, kuri saugotų nuo piktųjų dvasių. Pirmojoje vagoje apardavo gabalėlį duonos, kiaušinį.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ray Hilborn. „Soils in Agriculture“ Archyvuota kopija 2015-01-12 iš Wayback Machine projekto.. University of Washington.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Vacys Milius, Vaclovas Petraitis. Arimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  3. „Institute of Archeology of CAS report“


Commons-logo.svg

Vikiteka