Epigravetės kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Epigravetės kultūra
XIX tūkst. pr. m. e. – X tūkst. pr. m. e.
Le caverne.jpg
Balzi RossI uolos, Italija
Dab. valstybės: Italija, Balkanai, Moldova, pietvakarių Ukraina
Ist. regionas: Pietų Europa
Amžius: Vėlyvasis paleolitas
Žmogaus rūšis: Homo sapiens
Europe20000ya.png
violetinė - Epigravetės kultūra

Epigravetės kultūra (pranc. Épigravettien) – vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra, formavosi Gravetės kultūros pagrindu Italijoje ir Rytų Europoje. 19 000 – 10 500 m. pr. m. e. buvo paplitusi pietų Europoje ir pasižymėjo akmeninių įrankių gamyba. Skiriami du Epigravetės kultūros arealai: vakarų ir rytų.

Kai kurie Moldavijos paminklai priklauso ankstyvajai Epigravetės pradžiai (20 000–17 000 m. p. m. e.), kiti – vėlyvajam periodui (13 500 –10 500 m. p. m. e.), gyvenvietės Dalmerijoje, įsikūrusios šiaurės rytų aukštumoje Sette Comuni (Trento, Italija), aptikti pėdsakai galutinio Epigravėtės pabaigos etapo. Epigravetės kultūros pėdsakai rasti Sicilijoje ir šiaurės Afrikos pietryčiuose.

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenimo būdas gyvenvietėse ir mamutų medžioklės pramonė Vidurio ir Rytų Europoje yra naujas reiškinys. Tundros ir stepių-tundros aplinkoje atsirado stovyklos kaip Kostienki, Dono baseine, kur gyvendavo ne mažiau kaip 100–150 žmonių. Mamutų medžioklė parūpindavo daug maisto ir jo kaulai buvo naudojamas kaip medžiaga statyti trobeles, kaip kuras židiniui, kaip medžiaga, įrankiai, ginklai, papuošalai ir meno kūriniai. Tačiau ne vien mamutai buvo medžiojami, tai pat poliarinės lapės ir vilkai, buvo naudojami jų kailiai. Kai kur, taip pat buvo praktikuojama paukščių medžioklė ir augalų rinkimas. Archeologiniai duomenys rodo, kad kiekviena gyvenvietė kontroliavo tam tikras aplinkines teritorijas, taip formavosi grupės nutolusios toli viena nuo kitos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]