Mezino kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Mezino kultūra – vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta Mezino gyvenvietės Desnos dešiniajame krante, apie 25 km į pietus nuo Severianų Naugardo (Ukraina) vardu.

Mezino gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingų datavimo metodų duomenys nevisiškai sutampa: pagal radiokarboninius tyrimus – apie 19–29 tūkstantmetis pr. m. e., pagal radinius – 14 tūkstantmetis pr. m. e. 1908 m. Mezino gyvenvietę atrado F. Volkovas. 19081961 m. tyrinėjo rusų ir ukrainiečių archeologai: F. Volkovas, G. Rudenko, P. Jefimenko, M. Rudynskis, M. Vojevodskis, L Šovkopliasas.

Rasta gyvenamųjų būstų, statytų iš mamuto kaulų, dengtų gyvūnų kailiais. Šie pastatai ovalios formos, skersmuo iki 6 metrų. Dar rasta ūkinių duobių, židinių, 4 darbinės veiklos aikštelės. Smulkesni radiniai: įrankiai ir ginklai iš titnago ir akmens. Jų daugiau kaip 113 000, daugiausia rėžtukai, gremžtukai, ylos, grąžtai, skeltės su statmenai retušuota nugarėle, iečių antgaliai. Iš kaulo ir rago gaminti iečių antgaliai, ylos, adatos su skylute, meškerės kabliukai. Papuošalai – kabučiai, iš mamuto ilčių pagamintos apyrankės, daugiau kaip 600 jūros kriauklių, naudotų kaip karoliai, moters ar paukščio stilizuotos skulptūros, mamuto kaulai, puošti ochra ir geometriniu ornamentu.

Mezino gyvenvietės žmonės vertėsi medžiokle, medžioti mamutai, laukiniai arkliai, plačiaragiai ir šiauriniai elniai, stumbrai, vilkai, lapės, kiškiai, paukščiai. Taip pat vertėsi žvejyba, rinko augalinį maistą. Remiantis daugiausia Mezino gyvenvietės, taip pat panašių kitų gyvenviečių (Mežiričės, Dobrančevkos, Borševo 1) medžiaga išskiriama Mezino kultūra.

2006 m. įkurtas Mezino nacionalinis parkas. Radinius saugo Mezino archeologijos muziejus (Ukraina) ir valstybės ermitažas (Rusijos federacija).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egidijus Šatavičius. Mezino kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 12 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]