Eliziejaus rūmai

Koordinatės: 48°52′13″ š. pl. 2°19′35″ r. ilg. / 48.87028°š. pl. 2.32639°r. ilg. / 48.87028; 2.32639 (Eliziejaus rūmai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eliziejaus rūmai
Palais de l’Élysée
Šiaurinis rūmų fasadas
Eliziejaus rūmai Palais de l’Élysée
Eliziejaus rūmai
Palais de l’Élysée
48°52′13″ š. pl. 2°19′35″ r. ilg. / 48.87028°š. pl. 2.32639°r. ilg. / 48.87028; 2.32639 (Eliziejaus rūmai)
Vieta Paryžius, Prancūzija
Architektas Armand-Claude Mollet
Statybų pradžia 1718 m.
Statybų pabaiga 1722 m.
Savininkas Prancūzijos vyriausybė
Paskirtis Oficiali rezidencija
Stilius Klasicizmas
Aukštų sk. 3

Eliziejaus rūmai (pranc. Palais de l’Élysée) – oficiali Prancūzijos Respublikos prezidento rezidencija. Baigti 1722 m.,[1] rūmai buvo pastatyti didikui ir kariuomenės karininkui Lui Anri de La Tūrui Overniečiui, kuris 1719 m. buvo paskirtas Il de Franso gubernatoriumi. Eliziejaus rūmai yra Sen Onorė Priemiesčio gatvėje, netoli Eliziejaus laukų alėjos, 8-ojoje Paryžiaus apskrityje. Eliziejaus pavadinimas yra kilęs iš Eliziejaus laukų, palaimintųjų mirusiųjų vietos graikų mitologijoje. Svarbūs užsienio svečiai yra priimami netoliese esančiame „Marigny“ viešbutyje – rūmų rezidencijoje.

Rūmuose gyveno tokios asmenybės kaip Madam de Pompadūr (1721–1764), Nikolas Beaujon (1718–1786), Bathilde d’Orléans (1750–1822), Joachim Murat (1767–1815) ir Charles Ferdinand (1778–1820). 1848 m. gruodžio 12 d. Antrosios Respublikos Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo pastatas buvo paskelbtas oficialia Prancūzijos prezidento rezidencija. Eliziejaus rūmai, kuriuose yra prezidento biuras ir rezidencija, taip pat yra Ministrų Tarybos posėdžių vieta – kas savaitę vykstantis Prancūzijos vyriausybės posėdis, kuriam pirmininkauja Respublikos Prezidentas.

Taip pat žiūrėti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Le Palais de l’Elysée, histoire et décorum. Olivierberni-interieurs.com. Nuoroda tikrinta 2022-04-10.
  • Charles Leroux-Cesbron, Le palais de l'Élysée, chronique d'un palais national, Librairie académique Perrin, 1925, 2e éd., 234 p..

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]