Domenico Cimarosa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Domenikas Čimaroza
Domenico Cimarosa.jpg
Čimarozos portretas (autorius nežinomas)
Gimė: 1749 m. gruodžio 17 d.
Aversa
Mirė: 1801 m. sausio 11 d. (51 metai)
Venecija
Tautybė: italas
Veikla: XVIII a. klasicizmo kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Domenico CimarosaVikiteka

Domenikas Čimaroza (it. Domenico Cimarosa, 1749 m. gruodžio 17 − 1801 m. sausio 11 d.) – italų klasicizmo kompozitorius. Operų kūrėjas. Žymiausiu jo kūriniu įvardijama komiška opera „Slaptos vestuvės“.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Domenikas Čimaroza gimė 1749 m. gruodžio 17 d. Aversos miestelyje netoli Neapolio. Jo tėvas Dženaras buvo paprastas mūrininkas. Po kelių dienų nuo sūnaus gimimo šeima persikraustė į Neapolį, kur tėvas buvo gavęs darbo naujųjų karaliaus rūmų statybose. Tačiau įvyko nelaimė, tėvas nukrito nuo pastolių ir mirė. Motina dirbo skalbėja vienuolyne. Pirmąsias muzikos pamokas Domenikui suteikė bažnyčios San Severo di Padri Conventuali vargonininkas. 1761 m. Domenikas buvo priimtas į Neapolio Santa Maria di Loreto konservatoriją. Vienas iš jo mokytojų buvo Antonio Sacchini, kuris kiek vėliau tapo labai sėkmingu operų kūrėju Europoje. Čimaroza dainavo, grojo smuiku ir klavišiniais.

1771 m. Domenikas baigė konservatoriją. 1772 m. Neapolyje buvo pastatyta pirmoji jo opera „Grafo ekstravagancijos“ (Le stravaganze del conte). Pirmaisiais kūriniais buvo grupė komiškų operų (opera buffa). 1777 m. Domenikas vedė 16 metų Gaetana Pallante, dainininkės dukterį. Po metų ji mirė ir Domenikas vedė antrą kartą Constanza Suffi. Nors vietos publikai patiko Čimarozos operos, jis visgi negalėjo rasti pastovaus posto, kuris garantuotų jam stabilias pajamas. 1779 m. jis sukūrė operą naujo karališkojo teatro Del Fondo atidarymo proga.[1] 1779 m. jis buvo priimtas vargonininku karaliaus kapeloje, tiesa, be užmokesčio. Po 1780 m. Čimaroza buvo paskirtas Ospedaletto konservatorijos vadovu Venecijoje. Kiek laiko jis juo buvo ir kokia iš tikro veikla užsiėmė – nežinoma. 1785 m. Neapolyje jis buvo pakeltas į antrojo vargonininko postą karaliaus kapeloje.

1787 m. jam buvo pasiūlyta vykti į Sankt Peterburgą ir tapti Jekaterinos II kapelmeisteriu. Pakeliui į Rusiją Čimaroza Livorne susitiko tuometinį Toskanos hercogą ir būsimą imperatorių Leopoldą II, kuriam tikriausiai paliko gerą įspūdį. Į Sankt Peterburgą Čimaroza atvyko 1787 m. gruodžio 3 d. ir pakeitė prieš tai dirbusį italą Giovanni Paisiello. Čimarozos kūriniai nesusilaukė pasisekimo Rusijos imperatorės dvare. Jekaterina II greit pasamdė kitą kapelmeisterį. 1790 m. dėl finansinių priežasčių dalis kapelos muzikantų buvo atleisti. Dėl šių veiksnių ir dėl šaltų žiemų Čimaroza 1791 m. birželį paliko Sankt Peterburgą, praleido tris mėnesius Varšuvoje ir atvyko į Vieną.

Žinoma, kad imperatorius Juozapas II mėgo Čimarozos operas ir tikriausiai planavo kompozitorių pasikviesti pas save. Po Juozapo II mirties 1790 m. imperatoriumi tapo Leopoldas II, kuris paskyrė Čimarozą kapelmeisteriu ir užsakė operą. Šis kūrinys „Slaptos vestuvės“ (Il matrimonio segreto) buvo labai palankiai priimtas. Anot liudijimų, imperatorius liepė atlikti operą antrą kartą tą pačią naktį. „Slaptos vestuvės“ tapo garsiausia Čimarozos opera iki šių dienų. Vėlesni jo kūriniai Vienoje nebuvo tokie sėkmingi ir Domenikas grįžo į Neapolį 1793 m.

Neapolyje Čimaroza sukūrė rimtąsias operas „Penelopė“ (1794), „Oracijai ir Kuriacijai“ (1796). 1796 m. Čimaroza tapo karaliaus kapelos pirmuoju vargonininku. Tais pačiais metais mirė jo žmona. 1798 m. po prancūzų invazijos karalius Ferdinandas IV pabėgo iš Neapolio. Vietos revoliucionieriai įsteigė Partenopėjos respubliką, kuri neišgyvavo nė mėnesio, nes Ferdinando IV pajėgos atsiėmė miestą iš prancūzų kariuomenės. Čimaroza atsidūrė pavojuje, kadangi jis pritarė revoliucionieriams ir buvo sukūręs pergalės himną naująjai respublikos vyriausybei. Grįžus karaliui Čimaroza sukūrė keletą kūrinių jo garbei, bet tai menkai jam pagelbėjo. 1799 m. gruodžio 23 d. jis buvo suimtas ir keturis mėnesius praleido kalėjime. Po vietos kilmingųjų užtarimo jam pavyko išvengti mirties bausmės. Išleistas iš kalėjimo Čimaroza nuvyko į Veneciją, kur buvo labai prastos sveikatos ir mirė 1801 m. sausio 11 d. Palaidotas Šv. Angelo (Sant’Angelo) bažnyčioje. Jo mirtis sukėlė gandų, kad jis buvo nunuodytas, įtariant tuo Ferdinando IV žmoną. Viso Čimaroza sukūrė 65 operas, daugiau nei 30 sonatų klavyrui, kūrė koncertus fleitai ir kita.[2] Vieno veiksmo, intermezzo tipo komiška opera „Kapelmeisteris“ buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1978 m. kovo 29 d. (rež. Rimantas Siparis).[3]

Operos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymesnės operos:

  • „Le stravagante del conte“ (1772);
  • „Il tre amanti“ (1777);
  • „Il matrimonio per raggio“ (1778–9);
  • „L’italiana in Londre“ (1779);
  • „Il pittor parigino“ (1781, 1 revizija „Il barone burlato“, 1784, 2 revizija „Le brame delusa“, 1787);
  • „Chi dell’altrui si veste presto si spoglio“ (1783);
  • „I due baroni di Rossi Azzurra“ (1783);
  • „Artaserse“ (1784);
  • „I due supposti conti“ (1784);
  • „L’impresario in angustie“ (1786);
  • „Il fanatico burlato“ (1787);
  • „Il matrimonio segreto“ (1792);
  • „I traci amanti“ (1793);
  • „Le astuzie femminili“ (1794);
  • „Penelope“ (1795);
  • „Gli Orazi ed i Curiazi“ (1796);
  • „L’apprensivo raggirato“ (1798)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nick Rossi, Talmage Fauntleroy. „Domenico Cimarosa: His Life and His Operas“. Greenwood Publishing Group, – 1999; p. 72
  2. Oxford Reference
  3. opera.lt

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka