Slaptos vedybos (opera)
| Slaptos vedybos (opera) | |
|---|---|
| Pavadinimas originalo kalba | it. Il matrimonio segreto |
| Kompozitorius | Domenikas Čimaroza |
| Libreto autorius(-iai) | Džovanis Bertatis |
| Pagal | |
| Tekstų autorius | |
| Premjeros data, teatras | 1792 m. vasario 7 d. Burgtheater, Viena |
| Pastatymai Lietuvoje | 1954 m. birželio 27 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre |
| Žinomiausios dainos | |
Slaptos vedybos (it. Il matrimonio segreto) – trijų veiksmų komiška opera, kurią 1792 m. sukūrė italų klasicizmo kompozitorius Domenikas Čimaroza (it. Domenico Cimarosa; 1749 m. gruodžio 17 − 1801 m. sausio 11 d.)[1]
Operos atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Romos imperijos imperatorius Leopoldas II, kuris paskyrė Domeniką Čimarozą kapelmeisteriu ir užsakė operą. Kūrinys buvo labai palankiai priimtas. Anot liudijimų, imperatorius liepė atlikti operą antrą kartą tą pačią naktį. „Slaptos vedybos“ tapo garsiausia Domeniko Čimarozos opera.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džeronimo, turtingas pirklys; Fidalma, jo sesuo; Džeronimo dukra Lizeta; Džeronimo dukra Karolina; Paolino; Grafas; Kambarinė; Tarnai.
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Pirmas veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmas paveikslas. Karolina, jaunesnioji pirklio Džeronimo duktė, slapta ištekėjo už jaunuolio Paolino. Ji prašo mylimąjį kuo greičiau atverti jų paslaptį. Džeronimo praneša linksmą naujieną: tuoj atvyks grafas, ir Lizeta taps grafiene. Lizeta nesitveria iš džiaugsmo. Karolina sako, kad svarbiausia ne vyro titulas, bet jo vidinės savybės. Ji susiranda sąjungininką – tetą Fidalmą. Laiminga Karolina nori jai papasakoti apie savo sutuoktuves, bet teta Fidalma prisipažįsta pati mylintiu P)aolino. Ateina grafas. Jam iš karto nepatinka Lizeta, bet jis susižavi Karolina.
Antras paveikslas. Grafas skuba papasakoti Karolinai apie savo meilę. Netikėtai įėjusi Lizeta girdi grafo prisipažinimą ir pyksta ant sesers ir ant neištikimo jaunikio.
Antras veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grafui pavyksta susitarti su Džeronimo dėl vedybų su Karolina. Laimingas grafas skuba pasidalinti savo džiaugsmu su Paolino. Jaunuolis rįžtasi ieškoti pagalbos pas tetą Fidalmą, tačiau ji pati prisipažįsta jį mylinti. Grafas nori įtikinti Lizetą, kad ši atsisakytų nuo jo. Taėiau ji nekreipia dėmesio į jo žodžius. Grafui nieko daugiau nebelieka, kaip pasakyti, kad jis nemyli Lizetos. Lizeta ir Fidalma prašo, kad tėvas išsiųstų Karoliną į vienuolyną. Džeronimo sutinka.
Trečias veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karolina ir Paolino nori bėgti iš namų. Grafas laukia Karolinos. Ji seka Lizeta. Išgirdusi Karolinos kambaryje triukšmą, Lizeta pagalvoja, kad ten nuėjo grafas. Pasirodo, kad Karolina yra ne su grafu, bet su Paolino. Jaunuoliai prisipažįsta tėvui, kad seniai susituokę. Grafas jau sutinka tuoktis su Lizeta. Džeronimo pripažįsta slaptas vedybas.
Pastatymai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1954 m. birželio 27 d. įvyko spektaklio premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Pastatymo trupė: režisierė Regina Senkutė, dirigentas Juozas Indra, dailininkė Laima Kirlytė ir baletmeisteris Vaclovas Germanavičius[2]
Pagrindiniai vaidmenys ir atlikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Džeronimo - Stasys Gedvilas, Petras Dargis
- Fidalma - Genovaitė Gontytė, E Mackevičiūtė
- Džeronimo dukra Lizeta - S Lubinaitė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė
- Džeronimo dukra Karolina - Aldona Ragauskaitė, V Deveikytė, S Girčytė
- Paolino - Vincas Kukaitis
- Grafas - Vytautas Blažys, Gediminas Šmitas
- Kambarinė - A Raguckaitė
- Tarnai - V Užupas, F Žukas