Dietileteris
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Dietileteris | |
|---|---|
 
| |
| Sisteminis (IUPAC) pavadinimas | |
| Etoksietanas | |
| CAS numeris | [60-29-7] |
| RTECS numeris | KI5775000 |
| Cheminė formulė | C4H10O C2H5OC2H5 |
| Molinė masė | 74,12 g/mol |
| SMILES | CCOCC |
| Rūgštingumas (pKa) | |
| Bazingumas (pKb) | |
| Valentingumas | |
| Fizinė informacija | |
| Tankis | |
| Išvaizda | skaidus bespalvis skystis |
| Lydymosi t° | −116,3 °C (156,85 K) |
| Virimo t° | 34,6 °C (307,75 K) |
| Lūžio rodiklis (nD) | |
| Klampumas | 0,224 cP (25 °C) |
| Tirpumas H2O | 6,9 g/100 ml (20 °C) |
| Šiluminis laidumas | |
| log P | |
| Garavimo slėgis | |
| kH | |
| Kritinis santykinis drėgnumas | |
| Farmakokinetinė informacija | |
| Biotinkamumas | |
| Metabolizmas | |
| Pusamžis | |
| Pavojus | |
| MSDS | |
| ES klasifikacija | Ypač degus (F+), Kenksmingas (Xn) |
| NFPA 704 |
4
2
0
|
| Žybsnio t° | -45 °C |
| Užsiliepsnojimo t° | |
| R-frazės | R12 R19 R22 R66 R67 |
| S-frazės | S9 S16 S29 S33 |
| LD50 | |
| Struktūra | |
| Kristalinė struktūra | |
| Molekulinė forma | |
| Dipolio momentas | 1,15 D (dujos) |
| Simetrijos grupė | |
| Termochemija | |
| ΔfH |
|
| Giminingi junginiai | |
| Giminingi eteriai | Dimetileteris, Metoksipropanas |
| Giminingi junginiai | |
| Giminingos grupės | |
Dietileteris (kartais vadinamas tiesiog eteriu) – skaidrus bespalvis ir labai degus skystis. Tai vienas tipiškiausių eterių.[1] Verda žemoje temperatūroje ir turi stiprų, specifinį kvapą. Dietileterio formulė CH3-CH2-O-CH2-CH3. Naudojamas kaip tirpiklis. Istoriškai naudotas kaip anestetikas bendrajai nejautrai sukelti.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad šį junginį susintetino arba Geberis VIII a.,[3] arba Ramon Llull 1275 m.[3][4] 1540 m. Valerius Cordus pirmą kartą susintetino dietileterį virindamas etanolio ir sieros rūgšties mišinį. Netrukus Paracelsas atrado šio junginio narkotines savybes.
Naudojimas medicinoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Crawford Williamson Long buvo pirmasis chirurgas, kuris 1842 m. pirmąkart eterį panaudojo operacijos metu kaip bendrąjį anestetiką. William T. G. Morton pirmasis 1846 m. spalio 16 d. viešai pademonstravo eterio anestezines savybes.
Kurį laiką eteris šiais tikslais buvo naudojamas gan plačiai, bet jo garai labai lengvai užsidega, ilgai saugomame eteryje susidaro organiniai peroksidai, kurie gali sukelti sprogimą. Dėl tokių nepageidaujamų savybių šiandien eterį medicinoje pakeitė praktiškai nedegūs junginiai, tokie kaip halotanas.
Eteris gali būti naudojamas erkių anestezijai prieš šalinant jas iš odos. Anestezija atpalaiduoja erkę ir ji nebesilaiko savo galvute po oda.
Naudojimas kaip narkotinės medžiagos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir dauguma tirpiklių eteris turi narkotinių savybių.
Sauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dietilo eteris – nepakeičiamas ir gan populiarus tirpiklis organinės chemijos laboratorijose. Nepaisant to reikia imtis papildomų atsargumo priemonių dirbant su juo.
Visų pirma, net statinės elektros iškrova gali uždegti garus ir taip sukelti gaisrą, todėl būtina su eteriu dirbti traukos spintoje.
Antra, eteris stovėdamas ilgą laiką sudaro itin sprogų dietileterio peroksidą. Šis junginys nepavojingas, kol būna susimaišęs su eteriu, bet tyčinis ar netyčinis mėginimas išskirti jį nugarinant visą eterį gali baigtis sprogimu.
Paprastai į eterį dedama BHT, kuris trukdo susidaryti peroksidui, tam kartais naudojama geležinė viela, bet tai nėra taip efektyvu. Sumaišius eterį su šarmu peroksidai susidaro daug greičiau.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Dietileteris. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-03-12.
- ↑ Sakuth, Michael; Mensing, Thomas; Schuler, Joachim; Heitmann, Wilhelm; Strehlke, Günther; Mayer, Dieter (2010). „Ethers, Aliphatic“. Ullmann's Encyclopedia of Industrial Chemistry. doi:10.1002/14356007.a10_023.pub2. ISBN 978-3-527-30385-4.
- ↑ 3,0 3,1 Toski, Judith A; Bacon, Douglas R; Calverley, Rod K (2001). The history of Anesthesiology. In: Barash, Paul G; Cullen, Bruce F; Stoelting, Robert K. Clinical Anesthesia (4th leid.). Lippincott Williams & Wilkins. p. 3. ISBN 978-0-7817-2268-1.
- ↑ Hademenos, George J.; Murphree, Shaun; Zahler, Kathy; Warner, Jennifer M. (2008). McGraw-Hill's PCAT. McGraw-Hill. p. 39. ISBN 978-0-07-160045-3. Nuoroda tikrinta 2011-05-25.
