David Woodard

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
David Woodard
David Woodard (Seattle, 2013).jpg
Davidas Vudardas 2013 m.
Gimė: 1964 m. balandžio 6 d. (55 metai)
Santa Barbara, Kalifornija, Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Pilietybė: Amerikietis
Sutuoktinis(-ė): Sonja Vectomov
Išsilavinimas: The New School for Social Research, Kalifornijos universitetas Santa Barbaroje

David Woodard (gimęs 1964 m. balandžio 6 d.) yra amerikiečių rašytojas ir dirigentas. Per pastarąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį jis išrado terminą prequiem (pre + requiem), kad apibūdintų savo budizmo praktiką kurti muziką, kuri turi būti skirta mirties slenkstį žengiančių asmenų pagerbimui.[1][2]

Los Andželo memorialinės paslaugos, kurias Woodard atliko kaip dirigentas ar muzikos režisierius, įtraukia 2001 m. pilietinę ceremoniją, kuri vyko šiuo metu nebeveikiančiame Angelų Skrydžio funikulieriuje, pagerbiant nelaimės auką Leon Praport ir jo sužeistą našlę Lola.[3][4] Jis atliko ne vieną laukinės gamtos requiem, įskaitant Kalifornijos Rudajam pelikanui, atliktą ant paplūdimio kranto, kur gyvūnas pasimirė.[5]

Woodard yra žinomas dėl savo Sapnų mašinos—švelniai psichoaktyvios lempos, kuri eksponuojama meno muziejuose visame pasaulyje. Vokietijoje ir Nepale jis yra žinomas dėl savo indėlių literatūriniam žurnalui Der Freund, įskaitant raštus apie tarprūšinę karmą, augalų sąmonę ir Paragvajaus gyvenvietę Nueva Chermanija.[6]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Woodard įgijo išsilavinimą The New School for Social Research ir Kalifornijos universitete, Santa Barbaroje.[7]

Nueva Chermanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2003 m. Woodard buvo išrinktas Kalifornijos Juniper Hills (Los Andželo apygarda) tarybos nariu. Tokiu būdu jis pasiūlė miestų partnerystę su Naujaja Vokietija, Paragvajuje. Siekdamas įgyvendinti savo planą, Woodard nuvyko į buvusią vegetarių ir feminisčių utopiją bei susitiko su savivaldybės vadovybe. Po pirminio vizito jis nusprendė neplėtoti santykių, bet bendruomenėje surado studijų objektą vėlesniems rašiniams. Jį ypač domina spekuliacinio planuotojo Ričardo Vagnerio ir Elisabeth Förster-Nietzsche, kuri kartu su vyru Bernhard Förster įkūrė ir gyveno kolonijoje nuo 1886 iki 1889 m., proto-transhumanistinės idėjos.[7]

Nuo 2004 m. iki 2006 m. Woodard vedė daug ekspedicijų į Nueva Chermanija ir šitaip laimėjo paramą iš JAV viceprezidento Ričardo Briuso Čeinio.[8] 2011 m. Woodard Šveicarijos rašytojui Christian Kracht suteikė leidimą paskelbti jų didelę asmeninę korespondenciją, daugiausia susijusią su Nueva Chermanija,[9] dviem tomais su Hanoverio universiteto „Wehrhahn Verlag“ leidimo duomenimis.[10] Frankfurter Allgemeine Zeitung sako: „[Autoriai] panaikina ribą tarp gyvenimo ir meno.“[11] Der Spiegel teigia, kad pirmasis leidinys Five Years (Penki metai), t. 1,[12] yra „dvasinis parengiamasis darbas“ Kracht vėlesniam romanui Imperium.[13]

Pasak Andrew McCann, Woodard pradėjo „kelionę į tai, kas liko iš vietos, kur pirminių gyvenviečių palikuonys gyvena drastiškai prastesnėmis aplinkybėmis“ ir buvo perkelta, kad „padidinti bendruomenės kultūrinį profilio skatinimą ir pradėti miniatiūrinės Bayreuth operos teatro statybas, ten, kur anksčiau stovėjo Elisabeth Förster-Nietzsche šeimos namai.“[14][15] Pastaraisiais metais Naujoji Vokietija tapo linksmesniu kelionių tikslu, su nakvynėmis ir pusryčiais bei laikinu muziejumi.

Sapnų mašina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1989 iki 2007 metų Woodard kūrė Sapnų mašinos replikas.[16] Sapnų mašina – stroboskopinis prietaisas, išrastas Brion Gysin ir Ian Sommerville. Ji susideda iš skylėto cilindro, besisukančio aplink elektrinę lempą. Mašiną stebint pro užmerktas akis ši gali sukelti psichines aberacijas, panašias į narkotikų poveikį arba sapnavimą.[17] Sapnų mašiną William S. Burroughs padovanojo 1996 metų vizualinei retrospektyvai, pavadinimu Ports of Entry (Atvykimo taškai),[18] vykusiai Los Andželo apygardos meno muziejuje, o tuomet Woodard susidraugavo su autoriumi ir padovanojo jam „bohemišką“ Sapnų mašinos modelį (iš popieriaus) 83-ojo ir paskutinio gimtadienio proga.[19][20] Sotheby’s pardavė ankščiau minėtąją Sapnų mašiną aukcione privačiam kolekcionieriui 2002 metais, o pastaroji šiuo metu stovi Spencer meno muziejuje, ilgam laikui paskolinta Burroughs giminės.[21]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Carpenter, S., „In Concert at a Killer’s Death“, Los Angeles Times, 2001 m. gegužės 9 d.
  2. Rapping, A., Portretas Woodard (Sietlas: Getty Images, 2001).
  3. Reich, K., „Family to Sue City, Firms Over Angels Flight Death“, Los Angeles Times, 2001 m. kovo 16 d.
  4. Dawson, J., Los Angeles' Angels Flight (Mount Pleasant, JAV: Arcadia Publishing, 2008), p. 125.
  5. Manzer, T., „Pelican’s Goodbye is a Sad Song“, Press-Telegram, 1998 m. spalio 2 d.
  6. Carozzi, I., „La storia di Nueva Germania“, Il Post, 2011 m. spalio 13 d.
  7. 7,0 7,1 Riniker, C., „Autorschaftsinszenierung und Diskursstörungen in Five Years“, iš J. Bolton, et al., redaktoriai, German Monitor 79 (Leidenas: Brill, 2016).
  8. Epstein, J., „Rebuilding a Home in the Jungle“, San Francisco Chronicle, 2005 m. kovo 13 d.
  9. Schröter, J., „Interpretive Problems with Author, Self-Fashioning and Narrator“, iš Birke, Köppe, redaktoriai, Author and Narrator (Berlynas: De Gruyter, 2015), pp. 113–138.
  10. Woodard, D., „In Media Res“, 032c, 2011 m. Vasara, pp. 180–189.
  11. Link, M., „Wie der Gin zum Tonic“, Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2011 m. lapkričio 9 d.
  12. Kracht, C., & Woodard, Five Years (Hanoveris: Wehrhahn Verlag, 2011).
  13. Diez, G., „Die Methode Kracht“, Der Spiegel, 2012 m. vasario 13 d.
  14. McCann, A. L., „Allegory and the German (Half) Century“, Sydney Review of Books, 2015 rugpjūčio 28 d.
  15. Šveicarų klasikos filologas Tomas Schmidt lygina Woodard epistolinį balsą foninei figūrai iš Thomas Pynchon novelės.
  16. Allen, M., „Décor by Timothy Leary“, The New York Times, 2005 m. sausio 20 d.
  17. 1990 m. Woodard išrado fikcinę psichoaktyvią mašiną, vadinamą Feraliminal Lycanthropizer, kurios poveikiai yra tariamai priešingi Dreamachine poveikiams.
  18. Knight, C., „The Art of Randomness“, Los Angeles Times, 1996 m. rugpjūčio 1 d.
  19. JAV ambasada Prahoje, „Literary Centenary“, 2014 m. spalio mėn.
  20. Woodard, „Burroughs und der Steinbock“, Schweizer Monat, 2014 m. kovo mėn, p. 23.
  21. Spencer meno muziejus, „Welcome to the Spencer Collection“, Kanzaso universitetas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka