Daniel Konarzewski

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Danielius Konaževskis
Daniel Konarzewski
Daniel Konarzewski (1871-1935).jpg
Danielius Konaževskis, 1931 m.
Gimė: 1871 m. rugpjūčio 21 d.
Sankt Peterburgas, Rusijos imperija
Mirė: 1935 m. balandžio 3 d. (63 metai)
Varšuva, Lenkija
Veikla: rusų karininkas, lenkų karinis veikėjas, generolas
Commons-logo.svg Vikiteka: Daniel KonarzewskiVikiteka
Parašas
Daniel Konarzewski - podpis.jpg

Danielius Konaževskis (lenk. Daniel Konarzewski, rus. Даниил Даниилович Конажевский, g. 1871 m. rugpjūčio 21 d. Sankt Peterburge – m. 1935 m. balandžio 3 d. Varšuvoje) – carinės Rusijos karininkas ir Lenkijos generolas, Rusijos-Japonijos, Pirmojo pasaulinio, Lenkijos–Ukrainos, Lenkijos-sovietų karų, Didžiosios Lenkijos sukilimo 19181919 m. dalyvis.

Lietuvoje žinomas kaip marionetinės Vidurio Lietuvos Respublikos įkūrimo įvykių dalyvis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Danielius Konaževskis, 1918 m.

D. Konaževskis gimė 1871 m. Peterburge, kur baigė karinius mokslus, išvyko savanoriu į Rusijos-Japonijos karą. Vėliau dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare (pėstininkų pulko vadas, pulkininkas vokiečių fronte, buvo kontūzytas). 1917 m. įstojo į I–jį Lenkų korpusą, dalyvavo kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės.

1921 m. balandžio mėn. Vidurinėje Lietuvoje paskirtas generolo Želigovskio pavaduotoju, 1921 m. gruodžio 1 d. tapo Vidurinės Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu ir juo buvo iki Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos 1922 m., po to paskirtas vadovauti karinei apygardai Gardine.

Dėl sveikatos problemų 1922 m. lapkričio 22 d. išėjo į atsargą, apsigyveno žmonai priklausančiame Punžionių dvare (dab. Švenčionių rajone). Generolo pastangomis buvo pastatyti nauji dviejų aukštų dvaro rūmai, ūkiniai pastatai, buvo sutvarkytas parkas, užveistas didelis sodas.

Netrukus sugrįžo į karinę tarnybą Lenkijos kariuomenėje, kur 1923 m. rugpjūčio 19 d. paskirtas 1–osios karinės apygardos vadu Varšuvoje. 1924 m. pakeltas į divizijos generolus. 1926 m. tapo gynybos ministro pirmuoju pavaduotoju, nuo 1931 m. – Lenkijos kariuomenės inspektorius Varšuvoje.

1935 m. generolas staiga mirė Varšuvoje nuo širdies smūgio. Iš pradžių laikinai jis buvo palaidotas Balingrado parapijos kapinėse, vėliau su visomis regalijomis perlaidotas baigtoje statyti Punžionių koplyčioje.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tadeusz Kryska-Karski, Stanisław Żurakowski. Generałowie Polski Niepodległej, 1991.
  • Piotr Stawecki. Słownik biograficzny generałów Wojska Polskiego 1918—1939, 1994. — ISBN 83-11-08262-6.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]