Daktariškės gyvenvietės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Daktariškės neolito gyvenvietė)
Jump to navigation Jump to search
Daktariškės gyvenvietės
[[Image:|250px]]

Daktariškės gyvenvietės
Koordinatės
55°47′27″š. pl. 22°23′02″r. ilg. / 55.7908592°š. pl. 22.3839569°r. ilg. / 55.7908592; 22.3839569Koordinatės: 55°47′27″š. pl. 22°23′02″r. ilg. / 55.7908592°š. pl. 22.3839569°r. ilg. / 55.7908592; 22.3839569
Savivaldybė Telšių rajonas
Seniūnija Varnių miesto ir apylinkės seniūnija
Naudotas akmens amžius
Tirtas 19781984 m.
Registro Nr. AR1776 / 16432 / A1364
AR1777 / 16433 / A1365

Daktariškės gyvenvietės – senovės gyvenvietės Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, Daktariškės kaime, Virvytės kairiajame krante, prie Biržulio ežero buvusio vakarų kranto, 1,3 km į rytus nuo kelio  160  TelšiaiVarniaiLaukuva  tilto per Rešketą ir 50 m į pietvakarius nuo Virvyčios kairiojo kranto, 1,7 km į šiaurę nuo Stervo ežero, 0,8 km į pietus nuo Virvyčios ir Drujos santakos ir 0,5 km į šiaurę nuo Karkliškių II senovės gyvenvietės

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19791980 m. ir 1987 m. tirtos 5 gyvenvietės (vadovas Adomas Butrimas). Daktariškės 5 gyvenvietėje rasta keturkampių stulpinės konstrukcijos pastatų liekanų, gausiai ornamentuotos keramikos su augalinėmis, organinėmis ir grūsto granito priemaišomis, titnago, kaulo, rago, gintaro dirbinių, akmeninių kirvukų, galąstuvų, kaplių, pasvarų, grūdų trintuvų, gintaro žaliavos. 5 gyvenvietė priskiriama ankstyvajai ir vėlyvajai Narvos kultūrai, virvelinės keramikos kultūrai ir Pamarių kultūrai. Daktariškės gyvenvietės, ypač 1-oji gyvenvietė, rodo jų sąveiką ir baltų kultūros formavimąsi Žemaičių aukštumoje 3-2 tūkstantmečio pr. m. e. sandūroje (1820±110 m. pr. m. e.). Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.[1]

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adomas ButrimasDaktariškės gyvenvietės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 424 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]