Džohoras
- Ši straipsnis yra apie Malaizijos valstiją. Istorinė valstybė aprašyta straipsnyje Džohoro sultonatas.
| Džohoras Johor | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Malaizija
| ||||||
| Regionas | Vakarų Malaizija | ||||||
| Administracinis centras | Džohor Bahru | ||||||
| Apygardų skaičius | 10 | ||||||
| Sultonas | Ibrahimas Ismailas | ||||||
| Gyventojų | 4 100 900[1] | ||||||
| Plotas | 19 984 km² | ||||||
| Tankumas | 205 žm./km² | ||||||
| Tinklalapis | www.johor.gov.my | ||||||
 Vikiteka |
DžohorasVikiteka | ||||||
Džohoras (malaj. Johor) – pietinė Malaizijos valstija, esanti piečiausiame Azijos žemyno taške. Ribojasi su Malaka, Negeri Sembilanu ir Pahangu šiaurėje. Iš karto pietuose, už Džohoro sąsiaurio, yra Singapūras, o vakaruose, už Malakos sąsiaurio – Indonezijos Sumatra.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valstija įsikūrusi Malakos pusiasalio pietinėje dalyje, turi 400 km pakrantę – rytuose Pietų Kinijos jūros, vakaruose – Malakos sąsiaurio. Pietuose siauru sąsiauriu atskirta nuo Singapūro.
Džohoro paviršius daugiausia lygus, pelkėtas, apaugęs džiunglėmis, tačiau rytinėje ir centrinėje dalyje iškyla iki 900 m aukščio kalnai.[2]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2023 m. 60,1 % valstijos gyventojų buvo bumiputerai (daugiausia Džohoro malajai, taip pat seletarai, džakunai, kvalai, kanakai ir kt.), 32,4 % – kinai, 6,6 % – indai (daugiausia tamilai ir malajaliai), 6,0 % – imigrantai. 2022 m. 58,7 % Džohoro gyventojų išpažino islamą, 25,9 % – budizmą, 8,2 % – krikščionybę, 6 % – hinduizmą.[3]
Didžiausi miestai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžiausi Džohoro miestai (2010 m.):[4]
- Džohor Baru – 809,9 tūkst. gyventojų
- Pasir Gudangas – 189,0
- Kluangas – 159,6
- Batu Pahatas – 152,2
- Kulajus – 136,4
- Muaras – 121,1
- Sekudajus – 101,9
- Ulu Tiramas – 93,6
- Segamatas – 56,4
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Džohore kasamas boksitas (Taluk Remunijos ir Sungai Rangito telkiniai), ruošiama ir išvežama kopra, palmių aliejus, ananasai (pagrindinės plantacijos plyti pelkėtose vakarų žemumose). Maisto konservų pramonė.[2]
Džohoras užmezgęs tamprius ekonominius ryšius su Singapūru – valstija neturi giliavandenių uostų, todėl didžioji dalis prekybos eina per Singapūro uostą, tuo tarpu Singapūras iš Džohoro gauna gėlą vandenį (iš Teberau upės), žemės ūkio produkciją.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki sultonato
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Džohoras nuo seno buvo malajų istorinėse žemėse, ir buvo vadinamas žemės kraštu, Ujung Tanah. Greičiausiai jau pirmaisiais mūsų eros amžiais didesnių upių žiotyse čia įsikūrė prekybiniai uostai (tokie, kaip Muaras), dalyvavę transmalakinėje prekyboje.
I tūkstantmečio II pusėje čia hegemoniją įgijo malajų valstybė Šrividžaja, XIV a. ją pakeitė javiečių imperija Madžapahitas.
XV a. princui Paramešvarai įkūrus Melaką, Malakos pusiasalį valdė Melakos sultonatas.
Džohoro sultonatas (nuo 1528 m.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Džohoro sultonatas yra tiesioginis Melakos sultonato įpėdinis. Jį įkūrė paskutinio sultono sūnus Alauddin Riajat Šahas.
Džohoras nebepajėgė atkurti buvusios Malakos sultonato galybės. Tačiau jam priklausė nemažos teritorijos, įskaitant Pahangą, Selangorą, Negeri Sembilaną ir Sumatros rytines teritorijas. Dar šimtą metų jis išlaikė malajų hegemoniją, kovodamas su portugalais ir ačehais, kurių sultonatas tapo stipriausiu prekybiniu konkurentu.
XVII a viduryje Džohoras patyrė byrėjimo grėsmę. Nuo jo siekė atsiskirti atskiros dalys. Džambi sultonatas ne kartą norėjo ištrūkti iš Džohoro hegemonijos. XVIII a. pradžioje prasidėjus įpėdinystės neramumams, šalyje įsigalėjo minangkabau ir bugiai. Nuo 1760 m. tikroji šalies valdžia susikoncentravo temengung (valdytojo) rankose, o sultonai tapo jų marionetėmis. Sultonato silpnumas nulėmė praradimą visų sričių Sumatroje, taip pat ir Malakos pusiasalyje: atsiskyrė Pahangas, Selangoras, Negeri Sembilanas.
1819 m. į sultonato gyvenimą įsikišo Malaja susidomėję britai. Jie nuvertė sultoną Abdul Rahmaną, vietoj jo pasodindami Hussein Šahą. Už tai jie gavo vieną sultonato salą – Singapūrą. Tai sukėlė sultonato skilimą, mat atsiskyrė Riau salos, suformavę atskirą Riau-Linga sultonatą. Šis liko bugių rankose.
1855 m. visas sultonato valdymas buvo oficialiai perduotas Temengong Ibrahim, kuris pradėjo šalies modernizaciją. Jo sūnus, 1862 m. atėjęs į valdžią, 1866 m. titulavosi sultonu Abu Bakru, o senasis sultonas Ali liko valdyti Muare. 1877 m. Muaras prijungtas prie Džiohoro. Abu Bakro laikais pradėta intensyvi sultonato modernizacija. Sostinė perkelta į Džohor Bahru, išleista konstitucija, pertvarkyta administracija. Sultonatas ėmė greitai turtėti dėl kaučiuko ir palmių aliejaus gamybos.
Nepaisant to, 1914 m. Džohoras tapo Britų Malajos sudėtine dalimi, Nefederacinėmis Malajų Valstijomis. Tai buvo paskutinė kolonizuota malajų valstybė.
Po Antrojo pasaulinio karo Džohoras grįžo britams ir 1946 m. įsijungė į Malajos Sąjungą, o 1948 m. – į Malajos Federaciją, tapdamas viena iš Malaizijos valstijų. Jame išlikusi sultono institucija.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Johor, citypopulation.de
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Johor. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ „Taburan Penduduk dan Ciri-ciri asas demografi (Population Distribution and Basic demographic characteristics 2010)“ (PDF). Department of Statistics, Malaysia. 2010. p. 13 [26/156]. Suarchyvuotas originalas (PDF) 22 May 2014. Nuoroda tikrinta 15 September 2018.
- ↑ Malaysia, citypopulation.de
