Curuga

Curuga jap. 敦賀市

Curugos uostas

Curuga 35°38′42″ š. pl. 136°3′00″ r. ilg. / 35.64500°š. pl. 136.05000°r. ilg. / 35.64500; 136.05000 (Curuga)

Laiko juosta: (UTC+9)

Valstybė	Japonija
Regionas	Hokuriku regionas
Prefektūra	Fukujaus prefektūra

Gyventojų (2009)	65 421
Plotas	251,39 km²
Tankumas (2009)	260 žm./km²

Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Curuga

Curuga (jap. 敦賀市 = Tsuruga-shi) – miestas Fukujaus prefektūroje, Japonijoje. Čia gyvena apie 65,5 tūkst. gyventojų. Lietuvai svarbus dėl tamprių ryšių su Kaune vykusia Sugiharos istorija. Būtent čia Japonijoje išsilaipino "Gyvybės vizų" dėka išgelbėti žydai.

Geografija

Miestas yra įsikūręs prie Japonijos jūros (Vakasos įlankos) ir istoriškai visada buvo svarbių kelių susikirtimo vietoje. Per jį ėjo pagrindinis kelias, jungęs sostinę Kiotą su Hokuriku regionu šiaurėje, iš čia atsišakojo ir kelias į vakarus, t.y. į Sanino regioną. Be to, per uostą vyko prekyba su Korėja, Mandžiūrija, vėliau Rusija.

Nors administraciškai Curuga buvo priskiriama Ečidzeno žemei, nuo likusios Ečidzeno dalies jį skiria kalnų grandinė, todėl Curuga kultūriškai buvo daug labiau susijusi su Vakasos žeme vakaruose. Kartu su ja Curuga sudaro Reinan (jap. 嶺南 = Reinan) regioną. Jį su likusia Fukujaus prefektūros dalimi jungia siauria Kinome perėja.

Miestas yra įsikūręs nedidelėje to paties pavadinimo pakrantės lygumoje, kurią iš trijų pusių supa kalnai. Svarbiausi aplinkiniai kalnai yra Ivagomoris (jap. 岩籠山 = Iwagomori), Saihogatakė (西方ヶ岳), Sadzaegatakė (蠑螺が岳), Nosaka (野坂山), Tedzucu, Mikunis ir kt. Pagrindinė miesto upė yra Šio (jap. 笙の川 = Sho-no-kawa).

Istorija

Curugos svarbiausia šventvietė Kehi maldykla žinoma nuo seniausių laikų ir siejama su legendiniais imperatoriais. Pati gyvenvietė yra minima senuosiuose Japonijos tekstuose Kodžikyje ir Nihonšiokyje. Ji tada žinoma Cunugos (jap. 角鹿 = Tsunuga) pavadinimu. Legenda teigia, kad šis pavadinimas kilo iš Gajos karalystės (Korėjoje) princo vardu Tsunuga Arahito, kuris lankėsi šioje vietovėje. Pirmasis dabartinio Curugos pavadinimo paminėjimas datuojamas 701 m.

Kuomet Japonijos valstybė plėtėsi ir prasidėjo šiaurinės jos dalies kolonizacija, Curuga tapo pagrindiniais vartais į menkai įsisavintą Hokuriku regioną. Dėl to, nepaisant geografinio atskirumo, miestas buvo administraciškai priskirtas šiam regionui (iš pradžių Koši žemei, o šią padalinus - Ečidzeno žemei), ir Kehi maldykla buvo pagrindine šios žemės maldykla. Taip pat nuo seniausių laikų Curuga buvo vienas pagrindinių Japonijos uostų, per kurį vyko intensyvi prekyba su Korėjos karalystėmis ir Kinija.

Po Heiano laikotarpio Japonijai subyrėjus, Curugoje, kaip visoje Ečidzeno žemėje, įsitvirtino Asakurų giminė (jap. 朝倉氏 = Asakura-shi), kuri čia tapo pagrindine vietos kunigaikščių dinatsija. Mieste buvo pilis.

Edo laikotarpiu Tsurugą iš pradžių valdė Jūki giminė (jap. 結城 = Yūki) iš Ečidzeno, bet 1624 m. jį prisijungė Obamos domenas, valdomas Kiogoku giminės (jap. 京極 = Kyogoku). Nuo 1634 m. čia įsitvirtino Sakai giminė (jap. 酒井 = Sakai), kuri valdė kraštą iki pat XIX a. Taip Curuga kultūriškai labiau suartėjo su Vakasos žeme. Nors Japonija buvo uždariusi prekybą su užsieniu, uostas buvo naudojamas vidiniam susisiekimui su kitais uostais, vyko intensyvi prekyba su Hokkaidu. Curugoje buvo perdirbamos iš šiaurės atvežtos jūržolės kombu, kurios buvo svarbios miestelio ekonomikoje.

Po Japonijos atsidarymo 1868 m., buvo naikinami sienieji domenai. Iki 1881 m. buvo ne vieną kartą vykdomos administracinės reformos, kurių metu Curuga buvo priskiriama vis kitam administraciniame vienetui. Ji priklausė Obamos prefektūrai (1871 m. rugpjūtis-gruodis), Curugos prefektūrai (1871 m. gruodis-1876 m.), Šigos prefektūrai, kol galiausiai atiteko Fukujaus prefektūrai.

XIX a. pabaigoje miestas buvo sujungtas geležinkeliais. Per jį nutiestas Hokuriku geležinkelis iš Kioto į šiaurę, atvesta Tokaido geležinkelio linija, sujungusi su Tokijumi. Miestas tapo vienu iš pagrindiniu tarptautinių Japonijos uostų, ir iš jo buvo susiekimas su svarbiausiais Korėjos bei rytinės Rusijos uostais, tarp jų - su Vladivostoku. Jame sparčiai augo gyventojų skaičius, vyko sparti modernizacija, XX a. pradžioje įvesta elektra ir telefonas.

Šis tuo metu klestintis uostas XX a. pirmoje pusėje tapo keleto svarbių istorijų liudininku. Curugoje 1918 m. lankėsi Prokofjevas, kuris iš Rusijos bėgo į JAV. Į miestą 1920-21 m. buvo atvežti Sibire pasimętę našlaičiai iš Lenkijos. 1940 m. į šį uostą atvyko Kaune Zvartejndiko ir Sugiharos išgelbėti žydai, kurie kirto Sibirą geležinkeliu ir iš Vladivostoko atplaukė laivu. Vėliau jie visi pergabenti į Kobę.

Miesto klestėjimas baigėsi 1945 m., kuomet šis strateginis uostas buvo praktiškai nušluotas nuo žemės dėl JAV bombardavimų. Nors miestas atstatytas, po karo jis niekuomet nebeatgavo buvusios svarbaus valstybinio uosto pozicijos. Pagrindiniu Japonijos jūros uostu tapo Niigata. Vietoj to, Curugoj pradėta vystyti branduolinė energetika ir sunkioji pramonė.

Ekonomika

Curugoje kertasi trys svarbūs Japonijos valstybiniai keliai, eina dvi geležinkelio linijos. Tai yra strategiškai svarbus uostas, iš kurio yra reguliarūs reisai į Hokkaidą, vyksta krovininiai laivai į Korėją. Uostas taip pat naudojamas ir žvejybai.

Jūržolių kombu produkcija labai išvystyta, sudaro 80 procentų visos Japonijos produkcijos. Žymiausi miesto maisto produktai yra specialiai sūdyta skumbrė, vadinama hešiko, silkės sušis, saldumynai giūhi kombu ir pan.

Mieste yra atominė elektrinė ir šiluminė elektrinė, Japonijos atominės energetikos agentūros tyrimų centras. Svarbiausios gamyklos yra tekstilės gamintojos Toyobo, Curugos cemento ir statybinių medžiagų gamintojos Japan PS.

Turizmas

Curugos įlanka pasižymi vaizdingomis vietovėmis. Joje yra negyvenama Midzušimos sala, kuri garsėja vandens sportu. Pakrantėje yra graži pušų laukymė.

Nors Curuga praktiškai sugriauta per karą, kai kurie senieji pastatai buvo atstatyti. Mieste yra 4 šintoizmo maldyklos, kurių viena, Kehi maldykla, yra viena seniausių Japonijoje, garsėja dideliais ir vaizdingais vartais. Joje kasmet rugsėjo pradžioje vyksta pagrindinė miesto šventė. Saifukudži budistinėje šventykloje yra gražus japoniškas sodas.

Yra keletas muziejų. Vienas jų, įkurtas netoli senojo keleivinio uosto, kur XX a. I pusėje išsilaipindavo keleiviai iš Azijos, yra pastatytas Humanizmo muziejus. Jame eksponuojama su lenkų našlaičiais ir Sugiharos vizomis susijusios istorijos. Netoliese yra vieninteliai išlikę prieškariniai pastatai: senieji plytiniai uosto sandėliai. Viename jų įrengta diorama, tiksliai atkurianti prieškarinio miesto vaizdą ir gyvenimą.