Burliokas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Volgos burliokai I. Repino paveiksle (1873 m.)
Burliokės prie Volgos, 1900 m.
Tempiantys arkliai prie Erio kanalo, JAV, 1905 m.
Burlaivio tempimas Vokietijoje, 1852 m.

Burliokas (rus. бурлак) – senovėje Rusijos (iki XX a. pradžios) darbininkas, lynais upėje traukdavęs baržą ar laivą prieš srovę, irkluotojas.[1][2]

Žodžio „burliokas“ kilmė aiškinama totorišku žodžiu bujdak, reiškusiu „benamį“. Kitu atveju jo kilmė siejama su senosios vidurio vokiečių kalbos žodžiu bûrlach, apibūdinančiu „darbininkų grupę, artelę“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji burliokai Rusijoje atsirado XVI a. pabaigoje. Burliokas buvo samdomu darbuotoju. Jo darbas buvo einant upės krantu vilkti lynų, virvių pagalba prieš srovę laivus, baržas, valtis. Tai buvo sezoninis darbas, trukęs nuo pavasario iki rudens, daugiausiai dirbamas esant pakilusiam vandeniui, per sezoninius potvynius. Žiemą burliokai likdavo be darbo. Atlyginimai jiems paparastai būdavo sumokami rudenį, po visų atliktų darbų. Upių ar laivybinių kanalų krantuose buvo įrengiami bečevnikai (rus. бечевник) – sausumos gruntiniai ar grįsti keliai (ypač miestuose), kuriais galėtų judėti burliokai. Burliokams jų sunkiame darbe pagelbėdavo ir tempiantys arkliai. Pakrančių žemių savininkai privalėjo jomis laisvai praleisti laivų tempėjus, netrukdyti jų sustojimui prie kranto, krovimo darbams.

Maršrutai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plečiantis prekių mainams, pirkliai siųsdavo daugiau krovinių, todėl burliokų skaičius didėjo. Rusijos imperijoje „burliokų sostine“ nuo XIX a. pradžios buvo laikomas Rybinskas, miestas prie didžiosios rusų upės Volgos ir kelių upių santakos. Vasaros navigacijos metu pro Rybinską buvo pravelkama su burliokų pagalba ketvirtadalis visos Rusijos burliokų tempiamų laivų. Daugiausiai laivų burliokai vilkdavo Volgoje tarp Astrachanės ir Maskvos, Belomoro kanale (Archangelsko maršrutas), Dniepru Ukrainoje. Prie šių vandens kelių dirbo gyvenę neturtingi ir bežemiai vietos valstiečiai, daugiausiai iš Simbirsko, Saratovo, Samaros, Kostromos, Vladimiro, Riazanės, Tambovo ir Penzos.

Darbo pobūdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burliokų darbas buvo ypatingai sunkus, monotoniškas, didelio fizinio krūvio reikalavęs užsiėmimas. Burliokai pasižymėjo didele jėga, stipriais raumenimis. Didelę reikšmę velkamo krūvio greičiui turėjo ne tik upės srovės greitis, bet ir palankaus ar priešinio vėjo kryptis, jo stiprumas. Pavėjui buvo iškeliamos burės, kurios paspartindavo darbą. Darbams atlikti pagal išankstinius laivų bei krovinių savininkų užsakymus buvo vienijamasi į burliokų arteles. Tokiose brigadose galėjo būti ne tik vyrai, bet ir moterys. Jose buvo priskaičiuojama nuo 4-6 žmonių iki kelių dešimčių.

Iki pasirodant garlaiviams Rusijoje didžiosiose upėse, Kaspijos jūroje dažniausiai plaukiojo rasšivos (rus. pасшивы) – plokščiadugniai buriniai laivai. Jų ilgis buvo 32-53 m (15-25 sieksniai), plotis – apie 6-11 m (3-5 sieksniai). Į jas galima buvo pakrauti 400–480 t (25–30 tūkst. pūdų) krovinių. Burliokai prieš srovę rasšivas vilkdavo 10-12 varstų per parą greičiu. Esant palankiam vėjui ir su iškeltomis burėmis galima buvo upe įveikti didesnį kelią.

Profesijos išnykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burliokų darbas praktiškai išnyko vos atsiradus ir paplitus garlaiviams. Dar kurį laiką vietoje tiesioginio laivų vilkimo burliokai naudojo ir tokį transportavimo būdą, kaip laivo inkaro nuplukdymą valtyje prieš srovę ir įtvirtinimą upės krante prie 400–600 sieksnių (800–1200 m) ilgio lyno. Panaudojant laivo gervę ar kabestaną su arkline ar garinio variklio trauka, buvo galima tempti laivą link inkaro.

Vystantis pramonei ir technikos pažangai burliokų mažėjo. XIX a. pradžioje prie Volgos ir Okos dirbo 600 tūkst., o XIX a. viduryje čia beliko 150 tūkst. burliokų, kurie praktiškai išnyko XX a. pradžioje. TSRS burliokų darbą upių transporte Liaudies susisiekimo kelių komisariatas (НКПС) oficialiai uždraudė 1929 m. Tačiau Didžiojo Tėvynės karo (1941-1945 m.) laikotarpiu trūkstant upių buksyrų, burliokai vėl dirbo prie daugelio mažesnių upių. Vakarų Europoje, ypač Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje, upėse ir kanaluose laivų vilkimas arklių ar kitų gyvulių pagalba išnyko iki 1930 m., Vokietijoje – XIX a. antrojoje pusėje.

Liaudies kūryboje ir mene[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

F. Šaliapino atliekama burliokų daina „Ei, uchnem!“

Palaikyti darbo tempą burliokams padėdavo jų pačių sukurtos dainos. Viena iš tokių senų, tapusių liaudies daina, buvo „Ei, uchnem!“ (pirmą kartą publikuota 1889 m.). Ją sutartinai dainuojant, artelei buvo lengviau koordinuoti savo veiksmus sunkiausiais darbo momentais: išjudinant laivą iš vietos, nutempiant jį nuo seklumos ir pan. Šiai dainai platų žinomumą suteikė tai, kad ją atliko (arba aranžavo) žinomiausi atlikėjai – Fiodoras Šaliapinas, Gleno Milerio džiazo orkestras.

Labiausiai pasižymėjo mene vaizduodami burliokų darbą didieji rusų tapytojai Ilja Repinas, Vasilijus Vereščaginas. Žinomiausias yra I. Repino 1873 m. paveikslas „Burliokai prie Volgos“ (rus. Бурлаки на Волге), kuriame nutapytas burliokų, tempiančių burinį laivą (rasšivą) darbas. Taip buvo pavaizduoti paprastų žmonių vargai ir socialinė neteisybė carinėje Rusijoje, kurioje buvo atsilikusi techninė pažanga.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • R. Martens, F. Loomeijer. Binnenvaartschepen. Uitgeverij de Alk, Alkmaar, 1977. ISBN 9060136926

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.