Budž Bimas
38°03′46″p. pl. 141°55′32″r. ilg. / 38.062778°p. pl. 141.925556°r. ilg.
| Budž Bimo kultūrinis kraštovaizdis | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Siurprizo ežeras vulkaniniame krateryje | |
| Vieta |  Australija
|
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | iii, v |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 1577 |
| Regionas** | Australija ir Okeanija |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2019 (43 sesija) |
  Budž Bimas šalies/regiono žemėlapyje
| |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Budž Bimas (angl. Budj Bim, Mount Eccles, 'Eklso kalnas') – užgesęs ugnikalnis Australijos pietryčiuose, netoli Makartūro miestelio pietvakarinėje Viktorijos valstijos dalyje, žinomas savo lavos suformuotomis olomis. Aborigenų gunditjamarų kalba Budj Bim reiškia „Aukšta galva“. Ši teritorija priklauso Eklso Kalno nacionaliniam parkui,[1] kuris užima 61,2 kv. km plotą, nutolęs apie 270 km į vakarus nuo Melburno, 15 km į pietvakarius nuo Makartūro.
1836 m. majoras Tomas Mitčelas kalną pavadino Mount Eeles – bendražygio William Eeles iš 95-ojo pėstininkų pulko garbei, kartu su Mitčelu kovojusio pusiasalio kare. Padaryta braižytojo klaida lėmė, kad nuo 1845 m. šis vardas tapo Eccles.[2]
.jpg)
Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nedidelis, kūgio formos ugnikalnis iškilęs į 178 m aukštį. Tai poringo šlako kalva šalia trijų sutampančių vulkaninių kraterių grupės. Ugnikalnio krateryje telkšo gilus Siurprizo ežeras (Lake Surprise). Į pietryčius driekiasi mažesnių kraterių ir šlako kūgių eilė. Išplitę lavos srautai buvo maitinami keliais lavos kanalais, taip suformavę skydinį ugnikalnį.
Pradiniai ugnikalnio amžiaus vertinimai buvo siejami su pelkių, susidariusių praėjus tam tikram laikui po išsiveržimo, minimaliu amžiumi. Jis svyravo nuo 6 000 iki 27 000 metų, tačiau naujausi tyrimai parodė, kad išsiveržimas įvyko bent prieš 30 000 metų (remiantis datuotomis Siurpizo ežero dugno nuosėdomis), galbūt prieš 40 000 metų, kad būtų galėjęs patekti į Tairendaros lavos srautą. Išsiveržusi lava tekėjo 50 km daugiausiai pietų kryptimi į vandenyną ties Tairendaros miesteliu. Šis srautas sutrikdė vietovėje vyravusią vandens nuotėkio sistemą. Į rytus Ficrojaus upė dabar teka įsiterpusi tarp lavos tėkmės paliktų uolų ir Molio kalno (Mount Clay) eskarpo. Į vakarus jos intakas Darlotas teka sudėtingesniu pelkių ir gretimų užliejamų žemių kraštovaizdžiu.
Kultūrinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Budž Bimo vietovės buvo svarbios vietos aborigenų istorijai. Dar prieš kelis tūkstantmečius iki europiečių atsikėlimo, gunditjamarų žmonės sukūrė savitą akvakultūros sistemą. Jie Darloto upės vandenį kanalais kreipė į gretimas žemumas. Jose į užtvankomis apribotus vandenis pakliūdavo unguriai ir kitos žuvys, kurias aborigenai ištisus metus žvejodavo pintomis gaudyklėmis, o laimikį išrūkydavo eukaliptų drevėse. Tai leido medžiotojų-rankiotojų bendruomenei išsivystyti į sėslias grupes, statančias nuolatinius akmeninius būstus. Po 1830–ųjų atsikėlus europiečių kolonistams kilo kruvini susirėmimai su aborigenais.
Išlikęs būdingas kraštovaizdis ir augmenija, senųjų palaidojimų vietos, dalis aborigenų akmeninių statinių. 2019 m. vietovė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip Budž Bimo kultūrinis kraštovaizdis.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/vietovardis/eklso_kalno_nacionalinis_parkas
- ↑ Learmonth, Noel F. (1970). Four Towns and a Survey. Hawthorn Press: Melbourne
- ↑ Neal, Matt. „UNESCO“. ABC News. Australian Broadcasting Corporation. Nuoroda tikrinta 2019-07-06.
| |||||||
