Beržinės pelkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Zuvinto biosferos rezervatas.png
Pakelės informacinis stendas prie Beržinės pelkės. Horizonte – Riečių piliakalnis

Beržinės pelkė – labiausiai į šiaurės rytus nutolusi, maždaug 35 ha Žuvinto biosferos rezervato teritorijos užimanti pelkė, plytinti tarp Riečių (Marijampolės sav.) ir Liepakojų Alytaus raj.) kaimų, į vakarus nuo kelio  181  SeirijaiSimnasIgliauka .

Beržinės pelkė ir aplinkiniai laukai atsiveria nuo aukščiausios Žuvinto pelkių masyvo kalvos – Riečių piliakalnio.

Ilgus šimtmečius vietos gyventojai čia šienavo viksvinę žolę, kuri tiko arkliams, o kartais ir karvėms šerti, taip pat gyvulių paklotui, mat tokio šieno maistinė vertė yra nedidelė. Pastaraisiais dešimtmečiais nesinaudojant šiais žolynais, šlapiose pievose ėmė sparčiai kauptis durpės, formuotis žemapelkinė augalija, pieva apaugo krūmais, juodalksniais ir beržais.

Rezervato teritorija garsėja kaip saugomų pelkių paukščių – didžiojo baublio, gervės, tetervino, didžiosios kuolingos – ir saugomų tilvikinių paukščių perimvietės. Tai viena iš vos keleto vietų Lietuvoje, kurioje peri pasaulyje nykstančioji meldinė nendrinukė.

Pelkės teritorijoje išskiriami keli pelkinių buveinių tipai: tarpinės pelkės ir liūnai, šarmingos žemapelkės, o pakraščiuose – aliuvinės (užliejamas) pievos. Čia sutinkamos žemaūgės viksvos, vešli žaliųjų samanų ir turtinga rūšių žolių danga. Žemesniuose žolynuose vis dar auga retos ir saugomos rūšys – raudonoji gegūnė, dvilapis purvuolis, aptinkamas apyretis pelkinis skiautalūpis. Kasmet čia įsikuria ir peri saugomi paukščiai – paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai, švygždos, griežlės.

Beržinio pelkė tarpukariu buvo sausinta, dėl to dabar nukritęs vandens lygis ir pelkė smarkiai nusausėjusi, plynės apauga sumedėjusia augalija, o į būdingus pelkinius miškus, kuriuose vyrauja pušis, sparčiai skverbiasi lapuočiai medžiai.

Gamtotvarkos darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra parengtas pelkės hidrologinio režimo atgaivinimo techninis projektas, kuriame numatyta blokuoti sausinimo sistemą ir stabdyti vandens nuotėkį iš pelkės.[1]

Beržinės pelkės turtai negali išlikti be aplinkai palankios ūkinės veiklos. Siekiant išsaugoti šį kraštovaizdį bei buveines rūšims, besirenkančioms atviras pievas ir šlapynes, rezervate pradėti ganyti herefordų veislės mėsiniai galvijai ir imti tvarkyti užkrūmiję plotai. Aplinkai palankiu būdu tvarkomi plotai užima 9,6 ha.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]