Benediktas Andriuška

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Benediktas Andriuška SJ
Andriuska.jpg
Gimė: 1884 m. kovo 30 d.
Vilkaičiuose, Plungės raj.
Mirė: 1951 m. vasario 6 d. (66 metai)
Verchneuralske, Čeliabinsko sr.
Tautybė: lietuvis
Veikla: tikėjimo kankinys, kunigas, jėzuitas, religinis rašytojas, vertėjas
Alma mater: Kauno kunigų seminarija

Benediktas Andriuška-Andruška (1884 m. kovo 30 d. Vilkaičiuose, Plungės raj.1951 m. vasario 6 d. Verchneuralske, Čeliabinsko sr.) – jėzuitas, kunigas, religinis rašytojas, vertėjas.


Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Benediktas Andriuška gimė 1884 m. kovo 30 d. Vilkaičiuose, Plungės rajone, ūkininkų šeimoje. Lankė Lieplaukės rusišką pradinę mokyklą. 1901 m., baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po pusantrų metų ją baigęs, slapta nuo tėvų jis perėjo Rusijos – Austrijos sieną ir 1903 m. kovo 3 d. įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną, esantį Staraviezs mieste. Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus studijavo senąsias kalbas, ruošėsi filosofijos studijoms, vadovavo klierikų chorui. Po dvejų metų persikėlė į Nawy Sačs miestelį netoli Čekoslovakijos ir 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Nuo 1911 m. trejus metus mokytojavo Jėzuitų gimnazijoje Chyrow mieste, prižiūrėjo ligonius. Iki 1913 m. dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo (Austrija) didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. 1913 – 1917 m. studijavo teologiją Lione, Prancūzijos Jėzuitų teologate. 1915 m. įšventintas į kunigus. Iki 1918 m. Kenterbūryje mokėsi asketizmo. 1919 m. atvyko į Londoną, specializavosi filosofijoje, ruošė religinę literatūrą lietuvių kalba. 1920 m. jis sugrįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. Kaune norėjo steigti Jėzuitų gimnaziją, tačiau 1920 m. rudenį dar tebevyko karas su lenkais, todėl buvo nutarta gimnazijos steigimą atidėti vėlesniam laikui, o pats išvyko į Krokuvą padėti lenkams jėzuitams spaudos darbe.

1920 m. išvyko į Belgiją, kur Antverpene, Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą. Gavęs iš jėzuitų Generolo ir T. Bley nelauktą žinią – įpareigojimą, kartu su Vakarų Vokietijos provincija, atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 m. gegužės mėnesį Tėvas Andruška grįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą, redagavo „Žvaigždę“ (nuo 1926 m. iki 1927 m. vasario mėn.), T.B.Andruška parašė bei išvertė 34 knygas bei brošiūras, sukūrė porą vaidinimų ir muzikinių kūrinių. Iki 1930 m. profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, dėstė lotynų k., pasaulinę istoriją.

1926 m. arkivyskupo Skvirecko buvo paskirtas Maldos Apaštalavimo ir Kunigų sąjungos direktoriumi. Norėdami greičiau atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1929 m. vokiečių okupacijos metais tėvai jėzuitai Pagryžuvyje atidarė naujokyną. Trečio vienuolyno steigimo uždavinys buvo pavestas Tėvui Andruškai. Nuo 1930 m. Tėvas Benediktas Andriuška dirbo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi. 1930 m. birželio 15 d. T.B.Andruška nuvyko į Šiaulius ir kanauninko St. Sarapo bei Dr. Domininko Jasaičio pagalba rado tinkamus namus vienuolynui. 1930 m. liepos 1 dieną Kaune buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią tėvai jėzuitai įgijo Šiauliuose Boleslovo Stankaus nuosavybę, esančią Vilniaus gatvėje 245. Nuosavybė kainavo 100 000 litų. Didelę dalį sumos T. B. Andruška pasiskolino iš gerų žmonių. Savo rezidencijoje T. Andruška pradėjo kurtis tik rugpjūčio 4 dieną. Jam į pagalbą atvyko brolis Valerijonas Šimkus. Rugpjūčio 20 d. kanauninkas St. Sarapas pašventino koplyčią, kurioje susirinkdavo iki 500 žmonių. T.B.Andruška susiorganizavo chorą, parašė daug giesmių, kurias 1937 m. išleido atskiru leidiniu. Kad turėtų iš ko pragyventi, gavo religijos pamokų pradžios mokykloje.

1931 m. iš Paryžiaus jam padėti atvyko Tėvas Pranas Masilionis. Matydamas daug žadančią ateitį, 1933 m. vasario 3 d. T.B.Andruška nupirko Marijos Janulevičiūtės nuosavybę. Jis manė, kad Šiauliuose bus galima pastatyti bažnyčią ir gimnaziją. 1935 m., geradarių iš Amerikos Bružikų padedamas, susilaukė 10 000 dolerių ir pradėjo statyti bažnyčią. Vėliau, jo nuomone, toji bažnyčia būtų virtusi gimnazijos sale. 1936 m. pradžioje jėzuitų Generolas pranešė, kad kovo 25 d. bus paskelbtas Lietuvos jėzuitų viceprovincijos steigimo dekretas. T. Andruška tapo viceprovincijolu. Lietuvos jėzuitų provincija buvo visiškai atskirta nuo Vokietijos.

1938 m. T. B. Andruška atstovavo viceprovincijai Romoje, kur vyko tėvų jėzuitų suvažiavimas. Pakeliui į suvažiavimą jis sustojo Insbruke ir aplankė ten studijuojančius lietuvius klierikus, rūpinosi pas Romos provincijolus, kad lietuvių klierikai būtų priimti mokytis nemokamai, nes finansinė Lietuvos viceprovincijos padėtis buvo silpna: daug klierikų ir brolių naujokų mokėsi (48), o kunigų buvo mažai (15). Eidamas viceprovincijolo pareigas T.B.Andruška daug ko keisti negalėjo, nes darbai buvo nusistovėję, o darbininkų pasirinkimas mažas. Iš Amerikos jis pasikvietė Tėvą Praną Aukštikalnį.

Pavaldęs viceprovinciją trejetą metų T.B.Andruška paprašė T.Generolą atleisti jį iš viceprovincijolo pareigų. Atėjus rusams, T. B. Andruška kurį laiką gyveno pas savo draugą Kaišiadorių vyskupijoje. Paskui savo pareigas perdavė Stasiui Gruodžiui. Užėmus Lietuvą vokiečiams jis persikėlė į Pagryžuvį ir dėstė filosofiją jėzuitams klierikams. Nuo 1944 m. vėl Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Vėliau pasitraukė į nuošalesnę vietą - Varlaukį, Tauragės apskrityje. Čia 1949 m. vasario 21 d. buvo suimtas ir nubaustas kalėti 10 metų. Mirė 1951 m. vasario 6 d. Verchni – Uralske, Čeliabinsko srityje. Apie tai liudija suomis Herald Hjelt su Tėvu Andruška sėdėjęs vienoje celėje. Pasak suomio, Tėvas Andruška negalėjęs laikyti šv. Mišių, bet celėje laikydavęs pamaldas ir komponuodavęs dainas ant rūkomojo popieriaus. Persišaldęs ir gavęs širdies smūgį jis mirė. Apie Tėvo Andruškos mirtį laisvajame pasaulyje gyveną lietuviai sužinojo tik 1954 metais.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Benediktas Andriuška mokėjo lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ir anglų kalbas. Įvairiais būdais bandė kelti žmonių religinį sąmoningumą. 1919 m. kartu su prel. Januškevičium atgaivino jau mirusią Lietuvoje organizaciją - šv. Vincento Pauliečio konferenciją. Jos tikslas: teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems. Nuo 1923 m. į šią organizaciją įsijungė daug kunigų ir jos veikla plačiai išplito.

1923 m. Tėvas Benediktas Andriuška atnaujino Maldos Apaštalavimo sąjungą ir jai vadovavo iki 1930 m. Sąjunga labai išaugo, jai priklausė 100 tūkstančių narių. 1926 -1927 metais Tėvas Benediktas Andriuška redagavo religinį žurnalą „Žvaigždė". 1925 m. kartu su prof. Pr. Venckum įsteigė naują apaštališką kunigų sąjungą Unio Apostolica ir jai vadovavo iki 1936 m. Šiai sąjungai priklausydavo 20 - 40 kunigų.

Tėvas Benediktas Andriuška daug rašė. Jo paties parašyta 20 knygų ir tiek pat išversta iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Mėgo muziką, giesmes, dainas. Giedodavo tenoru, turėjo muzikinių gabumų. Rašė giesmių tekstus ir kūrė muziką, grojo vargonais.

Patekęs į kalėjimą, tėvas Benediktas buvo kameros siela. Visus ramindavo, guosdavo. Gavęs siuntinį, dalydavosi su kitais, ypač su tais, kurie nieko negaudavo. Kai būdavo ypač sunku, juokaudavo, pasakodavo anekdotus, kad išblaškytų nuotaiką, mokydavo užsienio kalbų. Nežiūrint silpnos sveikatos, jis dirbo kartu su visais anglies kasyklose iki pat mirties.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi dirbęs kunigas Stanislovas Kazėnas ir buvusios 5-osios vidurinės mokyklos (Didždvario gimnazijos) administracija, jėzuitų bendruomenei priklausančiose patalpose, bendromis pastangomis įkuria Šiaulių Tėvo Benedikto Andruškos katalikiškąją pradinę mokyklą.

2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir Kauno arkivyskupijos pasiūlytas kunigas Benediktas Andriuška.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • apologetiniai ir religiniai veikalai
    • Dievo buvimas, (1926);
    • Romos popiežius, (1928);
    • Evangelijų kilmė ir jų tikėtinumas, (1930);
    • Kristus: jo mesianizmas ir dievybė, (1935),
  • išvertė tikybinių knygų,
  • apysakaitė: Sugriautas lizdas (1917),
  • sudarė religinės poezijos ir prozos rinkinius:
    • Eucharistijos liepsnos, (1935);
    • Naujos religinės giesmės, (1937);
    • Marija spinduliuose, (1940).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūsų švyturiai: trumpos biografijos - nekrologai / Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių reikmenų bendrovė. - Vilnius: Valst. leidybos centras, 1992. P. 8.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]