Ben Feringa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Bernardas Feringa
ol. Bernard Lucas Feringa
FeringaWiki.jpg
Bernardas Feringa, 2015 m.
Gimė: 1951 m. gegužės 18 d. (66 metai)
Bargeris-Kompaskumas, Emeno sav.
Nyderlandai Nyderlandai
Tėvas: Geert Feringa (1918–1993)
Motina: Lies Feringa (Hake, 1924–2013)
Sutuoktinis(-ė): Betty Feringa
Vaikai:
Veikla: chemikas
Sritis: organinė chemija
medžiagotyra
nanotechnologija
fotochemija
Organizacijos: Groningeno universitetas
Alma mater: Groningeno universitetas
Žinomas už: molekulines mašinas
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Ben FeringaVikiteka

Bernardas Feringa (ol. Bernard Lucas (Ben) Feringa, g. 1951 m. gegužės 18 d. Nyderlanduose) – olandų chemikas, Nobelio chemijos premijos laureatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Feringa gimė 1951 m. gegužės 18 d. ūkininkų Feringų katalikiškoje šeimoje, buvo antru iš dešimties vaikų. Augo šeimos ūkyje, įsikūrusiame Emeno municipalitete, pasienyje su Vokietija. Su žmona Betty turi tris dukras, gyvena Paterswolde, netoli Groningeno.

Magistro laipsnį su pagyrimu gavo Groningeno universitete 1974 m. Tame pačiame universitete 1978 m. gavo chemijos daktaro laipsnį už darbus fenolių asimetrinio oksidavimo srityje. 19791984 m. dirbo Royal Dutch Shell kompanijoje Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Nuo 1984 m. – lektorius, profesorius Groningeno universitete, nuo 2011 m. – Nyderlandų Karališkosios mokslų akademijos viceprezidentas.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Feringa dirba stereochemijos, homogeninės katalizės, molekulinių nanotechnologijų srityje. 2016 m. kartu su Jean-Pierre Sauvage ir Fraser Stoddart gavo Nobelio chemijos premiją už molekulinių mašinų, arba molekulinių įrenginių, sukūrimą ir sintezę.[1]

B. Feringa labiausiai žinomas dėl to, kad sukūrė molekulinius variklius, kai sukimasis molekulės viduje reguliuojamas šviesos impulsais. Šių variklių pagalba galima keisti medžiagų savybes. Medžiagų moksle jau esama išmaniųjų paviršių: molekulės keičia formą nuo šviesos, tampa drėkinančios arba nedrėkinančios, atstumiančios vandenį arba ne.

L. Feringa 2008 m. Vilniuje vykusioje tarptautinėje organinės sintezės konferencijoje „Balticum Organicum Syntheticum“ skaitė pranešimą. Šio mokslininko laboratorijoje stažavosi Vilniaus universiteto doktorantas Marius Jurgelėnas, magistro darbą atliko prof. Edvino Orento studentas Giedrius Zolubas.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]