Molekulinė mašina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Molekulinė mašina arba nanomašina [1] yra visuma molekulinių komponentų, kurie gali atlikti kvazi-mechaninius judesius, atsakydama į stimulą.[2] Molekulinės mašinos būna dviejų rūšių: sintetinės ir biologinės.

Molekulinių mašinų pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sintetinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gana nemažai paprastų molekulinių mašinų susintetino chemikai. Jos gali būti sudarytos iš vienos molekulės, tačiau dažniausiai yra sukonstruotos iš mechaniškai susirišusių molekulinių struktūrų, pvz., rotaksanas ir katenanas.

  • Molekuliniai varikliai yra molekulės, kurios gali atlikti vienakryptį sukimąsi, joms suteikiant energijos iš išorės.
  • Molekulinis propeleris yra molekulė, kuri gali sukti, kai pati sukasi, dėl savo ypatingos formos, kuri yra panaši į makroskopinius propelerius.
  • Molekulinis jungiklis yra molekulė, kuri gali grįžtamai keistis tarp dviejų arba vienos stabilios būsenos. Molekulės gali keisti būseną dėl pH, šviesos, temperatūros, elektrinės srovės, mikroaplinkos arba esant ligandui.
  • Molekulinė šaudyklė yra molekulė, galinti šaudyti moleužkules arba jonus iš vienos vietos į kitą. Populiari molekulinė šaudyklė yra sudaryta iš rataksano, kur makrociklas gali judėti tarp dviejų vietų (stočių) per hantelio formos karkasą.

Biologinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keletas biologinių molekulinių mašinų

Pačios sudėtingiausios molekulinės mašinos yra randamos ląstelėse. Tai motoriniai baltymai, tokie kaip miozinas, kuris yra atsakingas už raumens susitraukimą ir kinezinas, kuris gabena krovinius ląstelėse nuo branduolio per mikrovamzdelius ir dineinas, kuris

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Satir, P.; Christensen, S. T. (2008). „Structure and function of mammalian cilia“. Histochemistry and Cell Biology. 129 (6): 687–693. doi:10.1007/s00418-008-0416-9. PMC 2386530. PMID 18365235.
  2. Ballardini R, Balzani V, Credi A, Gandolfi MT, Venturi M. (2001). „Artificial Molecular-Level Machines: Which Energy To Make Them Work?“. Acc. Chem. Res. 34 (6): 445–455. doi:10.1021/ar000170g. Suarchyvuotas originalas 2020-03-15. Nuoroda tikrinta 2013-10-26.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  3. Cavalcanti A, Shirinzadeh B, Freitas Jr RA, Hogg T. (2008). „Nanorobot architecture for medical target identification“. Nanotechnology. 19 (1): 015103(15pp). Bibcode:2008Nanot..19a5103C. doi:10.1088/0957-4484/19/01/015103.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)