Bielyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Belica (Lydos rajonas))
Peršokti į: navigacija, paiešką
Belica
brus. Беліца, rus. Белица
   BIA Bielica COA.png   
Вёска Беліца.JPG
Bielyčia

Belica
53°39′0″N 25°19′0″E / 53.65000°N 25.31667°E / 53.65000; 25.31667 (Bielyčia)Koordinatės: 53°39′0″N 25°19′0″E / 53.65000°N 25.31667°E / 53.65000; 25.31667 (Bielyčia)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Lydos rajonas
Gyventojų (2006): 684
Pašto kodas: 231314
Commons-logo.svg Vikiteka: BelicaVikiteka

Bielyčia (brus. Беліца, Бяліца) – miestelis Nemuno dešiniajame krante, prie plento LydaSlanimas, 30 km į pietus nuo Lydos, Lydos rajonas, Gardino sritis, Baltarusija. Kolūkio ir apylimkės centras. 684 gyventojai (2006 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cerkvė

Prie Bielyčios rasti neolito kapinynas ir pirmykščio žmogaus stovyklavietės. Kryžiuočių kronikose minima šioje vietoje stovėjusi pilis, kurią 1377 m. gruodžio 24-25 d. puolė Balgos komtūras su 600 vyrų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Bielyčia priklausė Vilniaus vaivadijai. XV a. buvo didžiojo kunigaikščio valda. Tarp 1431 m. ir 1500 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1486 m. paminėtas Bielyčios miestelis, 1551 m. – miestas. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje buvo seniūnijos centras. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Bielyčią padovanojo Mikalojui Radvilai Rudajam, kuris katalikų bažnyčią 1553 m. perdavė evangelikams reformatams, įkurta jų parapija. XVII a.XVIII a. Bielyčioje buvo šaukiami evangelikų reformatų sinodai. 1659 m. prie Bielyčios Lydos pavieto kariauna kovėsi su 30 000 Rusijos kariuomene. 1787 m. pastatyta nauja medinė Šv. Mykolo katalikų bažnyčia, XVIII a. veikė ir parapinė mokykla, jas abi tvarkė dominikonai. Nuo 1795 m. priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai. Iki 1832 m. miestelį valdė Radvilos, mirus Sofijai Radvilaitei jį paveldėjo jos vyras Leonas Vitgenšteinas. 1840 m. Rusijos imperijos valdžia katalikų bažnyčią pavertė cerkve, 1919 m. ji grąžinta katalikams, atkurta katalikų parapija; sovietinės valdžios uždaryta. 18611950 m. Bielyčia – valsčiaus centras.

1886 m. Bielyčioje buvo 100 m. kiemų, 883 gyventojai, sinagoga, 3 smuklės (karčemos); vyko 4 kasmetinės mugės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pastatyta katalikų Šv. Jurgio koplyčia, XX a. pradžioje – cerkvė. Pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį turėjo priklausyti Lietuvai, bet 19201939 m. Bielyčią valdė Lenkija. 1939 m. perduota Baltarusijos TSR.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1886 m. ir 2006 m.
1886 m. 1921 m. 1939 m.sur. 1959 m.sur. 2006 m.
883
100 kiemų
1 506
293 kiemai
2 100
660 žydai
1 600 684
278 namai


Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Bielyčios apylinkes nuo seno ėjo lietuvių ir baltarusių etnolingvistinė riba. Į pietus nuo Bielyčios – Zietelos lietuviška sala. XIX a. vidutiniškai Bielyčios apylinkėse dar buvo kalbama lietuviškai. Tyrinėtojai mano, kad XIX a. viduryje lietuviškai kalbėjo apie ketvirtadalis – penktadalis Jelnios parapijos, kuriai priklausė ir Bielyčia katalikų, t. p. nemažai stačiatikių. 1921 m. lenkų surašymo duomenimis, Bielyčios valsčiuje lietuviais užsirašė 518 žmonių (4,5 %), manoma, beveik arba visiškai pamiršusių lietuvių kalbą, bet dar išlaikiusių lietuvių etninę savimonę.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Petras Gaučas. Bielyčia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 171 psl.