Baraka (islamas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Islamas
Islamo terminų žodynas

Baraka (arab. بركة = barakah) islame – malonė, suvoktina įvairiais lygmenimis. Sufizme Pranašo malonė šeicho yra perduodama mokiniui – taip sudaroma perdavos grandinė (silsila). Baraką spinduliuoja šventieji „Dievo bičiuliai“ (awliya), relikvijos, šventųjų kapai, gamtovaizdžiai, šventyklos ir kitos šventvietės, Korano tekstai, meno (ypač arabų kaligrafijos) kūriniai.

Ši teigiama energija, prilygintina ka pradų veikimui senovės Egipte, neatsiejama nuo dvasinio tyrumo, pamaldumo, turi aiškiai apibrėžtą estetinę dimensiją ir gydomąją galią.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija