Banato Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Banater Republik
Banato Respublika
Flag of Hungary (1896-1915; angels).svg
1918 – 1919 Flag of Yugoslavia (1918–1941).svg

Flag of Banatas

Vėliava

Sostinė Timišoara
Kalbos vokiečių, rumunų, serbų, kroatų, vengrų
Valdymo forma prezidentinė respublika
Era Naujieji laikai
 - Otas Rotas 1918 m.
1918 m. Banato respublikos teritorija
1920 m. Banatijos projektas pagal vietinius vokiečius

Banato Respublika (vok. Banater Republik) – buvusi valstybė, kurios nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. lapkričio 1 d. Timišoaroje. Jos valstybingumą pripažino tik Vengrija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. spalio 31 d. buvo sukurtos Banato teritorijoje gyvenančių tautybių karinės tarybos: rumunų, vengrų, vokiečių, serbų ir žydų.

Susitikime Otas Rotas (vok. Otto Roth), radikalios partijos socialistas, pasiūlė sukurti autonominę Banato žmonių tarybą, kurioje dalyvautų kiekvienos etninės grupės atstovai, tačiau Rumunijos pareigūnai atsisakė, remdamiesi Rumunijos nacionalinės tarybos rezoliucijos nebuvimu. Nepaisant to, vadovaujantys Socialdemokratų partijos nariai nusprendė paskelbti respubliką. Timišoaroje 1918 m. lapkričio 1 d. buvo paskelbta apie nepriklausomos valstybės įkūrimą, Otas Rotas tapo jos prezidentu. Banato nepriklausomybę pripažino Vengrija.

Lapkričio 4 d. Banato liaudies taryba pradėjo organizuoti karinius dalinius, siekdama kontroliuoti visą respublikos teritoriją, tačiau to nepavyko įgyvendinti. Lapkričio 15 d. Serbijos kariai įžengė į Banatą, o respublika nustojo egzistuoti. Jos teritorija buvo padalinta tarp Rumunijos ir serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (Jugoslavijos).

1920 m. balandžio 16 d. etniniai vokiečiai iš Banato atsiuntė prašymą Paryžiaus taikos konferencijai su prašymu atkurti respubliką (vadinamą „Banatijos Respublika“), tačiau jie buvo atmesti.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojų skaičius buvo 1 582 133 žmonės:[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kókai, pp. 64–66

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Carmen Albert, „Ocupația sârbă din Banat în memorialistica bănățeană“, in Analele Banatului. Arheologie—Istorie, Vol. XIX, 2011, pp. 449–456.
  • Traian Birăescu, „Scrisori din Timișoara“, in Cele Trei Crișuri, Vol. IX, November–December 1928, pp. 184–185.
  • Nicolae Brînzeu, Jurnalul unui preot bătrân. Timișoara: Eurostampa, 2011.
  • Anton Büchl, „Soziale Bewegungen in der Banater Ortschaft Detta 1875–1921“, in Ungarn-Jahrbuch, Vol. VIII, 2000, pp. 223–254.