Baltakaklė musinukė
| Ficedula albicollis |
|---|
.jpg) Baltakaklė musinukė (Ficedula albicollis) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Ficedula albicollis Temminck, 1815 |
Baltakaklė musinukė (Ficedula albicollis) – musinukinių (Muscicapidae) šeimos paukštis.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paplitusi rytinėje Europos ir šiaurinėje Azijos dalyje. Baltakaklių musinukių arealas apima vakarinę Prancūziją, šiaurės vakarų Italiją, pietų Italiją, pietų Vokietiją, Šveicariją, Švediją, Austriją, Čekiją, Rytų Europą iki Pietų Uralo, Ukrainą, pietuose siekia Iraną, Azerbaidžaną, Kaukazą, Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantes. Lietuvoje labai retai užklystanti rūšis. Žiemoja centrinėje ir pietų Afrikoje.
Manoma, kad populiaciją sudaro 1,4 – 2,4 mln. paukščių.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baltakaklė musinukė yra naminio žvirblio dydžio. Kūnas baltas, viršugalvis, uodega ir sparnai juodi. Baltos dėmės yra ant sparnų, kaktoje ir aplink kaklą. Patinas sveria 10-14,9 g, patelė 12-17 g. Galva santykinai didelė, snapas trumpas ir truputį palenktas žemyn (skirtingai nuo šiek tiek aukštyn pakreipto margasparnės musinukės snapo). Sparnai platūs, uodega ilga ir plokščia.
Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aptinkama miškuose, kur gausu drevėtų medžių: ąžuolynuose, bukynuose, skroblynuose. Gyvena pamiškėse arba prie miško aikštelių. Peri natūraliose drevėse ar kitų paukščių uoksuose. Lizdą suka iš žolių. Deda 6, rečiau 5 ar 7 balsvai žydrus 17x13 mm dydžio kiaušinius. Inkubacinis periodas 13 dienų.
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baltakaklė musinukė minta daugiausia vikšrais (lapsukių, sprindžių, pelėdgalvių), kartais lesa vabzdžius, suaugusius drugius[1]. Rečiau lesa uogas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Lietuvos fauna“: Paukščiai 2., Vilnius, „Mokslas“, 1991 m.