Balkasodžio koplyčia

54°15′43″š. pl. 23°58′48″r. ilg. / 54.261901°š. pl. 23.980047°r. ilg. / 54.261901; 23.980047

Balkasodžio koplyčia

Savivaldybė	Alytaus rajonas
Gyvenvietė	Balkasodis
Statybinė medžiaga	plytų mūras
Pastatyta (įrengta)	apie 1887 m.
Stilius	istorizmas

Balkasodžio koplyčia – mauzoliejinė koplyčia Balkasodžio kaime (Miroslavo sen.) Alytaus rajone. Koplyčia stovi išnykusio Jociūnų kaimo vietoje, XIX a. pradžioje apylinkėse garsėjusiame Jociūnų dvare. Šiandien dvaro pastatų ribų nematyti, yranti koplyčia aptvarkyta, apsaugota nauju stogu. Kapinės apaugę mišku, dvaro namas išlikęs Dzirmiškių kaime (Alytaus raj). Pasiekiama iš kelio 2512 Seirijai–Balkasodis–Tolkūnai pasukus Balkasodyje, pavažiavus į pietryčius apie 1 km, pusiaukelėje link Nemuno.

Koplyčia nuo 2009 m. yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, vietinės reikšmės memorialinis ir architektūros paminklas (unik. kodas 32604). Istorizmo stiliaus koplyčia pastatyta XIX a. II pusėje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaras ilgai priklausė Jociunskų giminei. Iš šio vardo kildinamas ir pats vietovės bei dvaro pavadinimas. Per netrumpą gyvavimo istoriją dvarą supo tvarkingos alėjos, prižiūrimas sodas ir parkas, į patį dvarą vedė akmenimis grįstas kelias, netoliese stovėjo įvairūs dvaro pastatai. Didžioji dalis jų per karą sudegė. Po karo dar kurį laiką buvo išlikę samdinių būstai kašarai, tačiau laikui bėgant ir jų nebeliko. Dvarvietę žymi tik pasklidę akmenys.

Netoli dvarvietės plytėjo senosios dvaro kapinės, kurių vietoje ir buvo pastatyta koplytėlė. Jos istorija prieštaringa. Pasak kraštotyrininko Broniaus Kašelionio, koplytėlę apie 1887 m. pastatė Eugenijus Dombkovskis, kuris 1884 m. atvykęs iš Novočerkasko Jociūnų dvarelį nusipirko. Pasak autoriaus, pats koplytėlės fundatorius buvo palaidotas šiosios rūsyje metaliniame karste, o šalia liturginių daiktų ir šventųjų paveikslų ilgai kabojo ir poną Dombkovskį vaizduojantis paveikslas.

Kai kurie vietos gyventojai prisimena pasakojimus, jog dvaro ponas miręs Lenkijoje ir jo noras buvęs pasilaidoti giminės kapuose, savo dvaro koplyčioje. Jo kūnas buvo parvežamas slaptai. Neaišku, kokie tuo metu veikė apribojimai, draudžiantys iš vienos gubernijos į kitą pervežinėti palaikus, bet Jociunskų šeima ėmėsi visų slaptumo priemonių. Kūnas buvo įsodintas į diližaną, jį iš abiejų pusių laikė moterys. Pasienyje niekas net neįtarė, kad tai lavonas. Palaidojo Jociunską iškilmingai, koplyčios rūsyje, į kurį galėjo įeiti tiktai artimiausi giminės žmonės. Pono kūnas buvo balzamuotas ir laikui bėgant mumifikavosi, todėl išliko iki šių dienų. Jis yra saugomas Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. Tai vienintelė žinoma mumija Alytaus krašte.

Manoma, kad ponai Jociunskas ir Dombkovskis galėjo būti palaidoti toje pačioje koplytėlėje. Jociunskas - kaip ilgalaikis dvaro savininkas ir Jociunskų giminės palikuonis, o Dombkovskis - kaip vienas iš dvaro savininkų. Dvaro valdžios draudimas gabenti palaikus ir pono E. Dombkovskio atsikėlimas į Jociūnus iš tolimojo Novočerkasko gali būti sietinas su 1863 m. sukilimo prieš caro valdžią pasekmėmis. Prie sukilimo prisidėjusiems dvarininkams buvo taikomos sankcijos, senieji savininkai iškeldinami, jų dvarai nusavinami arba parduodami prorusiškos orientacijos asmenims. Tikėtina, kad Jociunskai galėjo būti to laikmečio neramumų dalyviais, nes Miroslavo apylinkėse buvo gausu sukilėlių susirėmimų su caro kariuomene. Neatmestina, kad pats dvaras buvo parduotas išskirtinai ekonominiais sumetimais.

Prieš karą ir po jo koplytėlėje vyko pamaldos. Pamaldas, vykusias apie 1948-1949 m. per Žolinę, o kitas - antrą Sekminių dieną laikė kunigas Antanas Aleksandravičius. Vėliau, 1949 m., pats kunigas buvo iškeltas į Marijampolę ir suimtas. Tai, ko gero, buvusios paskutinės liturginės apeigos Jociūnų dvaro koplytėlėje. Po karo ėmus kurtis kolūkiams, mirus paskutiniam dvaro savininkui ponui Olenskiui, o poniai Olenskienei išvykus į Vilniaus kraštą, koplytėlė liko be šeimininko.

Dešimtmečius koplytėlė buvo ardoma, niokojama. Pokariu dar kurį laiką altorius ir stalas su visais liturginiais reikmenimis stovėjo, kabojo E. Dombkovskio ir Šventosios šeimos paveikslai, rymojo Šv. Marijos ir Kristaus, nešančio kryžių, statulos, buvo išlikusios ąžuolinės durys, rūsyje neliesti gulėjo palaidoti palaikai su visais jiems priklausančiais apdarais. Liudytojų pasakojimu, apie 1965-1967 m. žiemą vandalai palaikus išmėtė ant sniego. Pono palaikus nuo sunaikinimo išgelbėjo teismo medikai, o kiti dar kurį laiką išmėtyti voliojosi, paskui dingo.

Didžiausi praradimai koplyčioje įvyko sovietmečiu, nors karo metais, 1944 m. liepos mėnesį, vykstant kariniams veiksmams, Jociūnų koplytėlėje vokiečių kariai susirinkdavo ilsėtis, bet daiktų ir palaikų judinti nedrįso. 1975 m. Miroslavo bažnyčioje kunigaujant kun. Albinui Jaudegiui ir vikaraujant Alfonsui Svarinskui, koplytėlėje tebestovėjusi ir ganėtinai apirusi Kristaus, nešančio kryžių, statula buvo pastebėta, iškelta, restauruota. Dabar ją galima pamatyti Miroslavo bažnyčioje.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vertingomis šio nekilnojamojo kultūros paveldo savybėmis pripažintos: stačiakampio plano tūrinė kompozicija, aukštų išplanavimas, plytų mūro tinkuoti piliastrai, rėminantys pastato kampus, akmens-plytų mūro pamatas, raudonų plytų mūro sienos, cilindriniai skliautai su liunetėmis. Prie koplyčios rastas vieno antkapinio paminklo fragmentas, todėl manoma, kad prie jos būta palaidojimų.^[1]

Buvusi koplyčia turėjo jam priklausančius liturginius reikmenis, meno kūrinius, švytinčius vitražus, ją supo kapavietės, gėlynai. Ant sienų kabojo paveikslai, stovėjo stalas su visais liturginių apeigų reikmenimis. Grindys buvusios iš juodojo ir baltojo marmuro. Pasak vietos gyventojų, prie altoriaus buvęs Šventosios šeimos paveikslas, ant palangės stovėjusi Šv. Mergelės Marijos, iš kurios rankų į visas puses sklidę palaimingieji spinduliai, statula, o po koplytėle buvęs įrengtas ir dar dabar iš dalies išlikęs jos didumo laidojimo rūsys su cilindriniais skliautais, kuriame stovėjo katafalkas su metaliniu karstu.