Būstas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Geležies amžiaus būsto planas
Senoviniai indėnų būstai

Būstas – senovės gyvenamoji vieta ir pastatas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūrinių tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstai buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Manoma, kad jie nesiskyrė nuo dabartinių Šiaurės gyventojų palapinių (Sibiro tautų čiumas, jaranga, indėnų vigvamas, Vidurinės Azijos stepių klajoklių jurta), buvo aukšti, smailūs, kūgio formos, su anga viršuje dūmams išeiti, daromi iš suremtų karčių ir aptempti kailiais. Jų kraštus apdėdavo akmenimis.

Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstai jau paleolite pradėti statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele ugniakurui. Arensburgo stovykloje (Šlėzvigas-Holšteinas) rasti dviejų sujungtų būstų pamatai. Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Čatal Hiujukas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); ugniakurai dažniausiai buvo įrengiami kieme.

Azijos, pietvakarių Europos, Šiaurės Afrikos, Šiaurės Amerikos kalnuotose vietovėse būstai dažniausiai buvo statomi pakopomis vieni virš kitų. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės. Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai, 6–8 m ilgio, 4–6 m pločio, stulpinės konstrukcijos, su atviru ugniakuru prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventosios gyvenvietė, Palangos gyvenvietė). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna. Drėgnose vietovėse asla buvo dengiama pušų žieve.

Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rastas gegnėms užkabinti. Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose.

Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgi, kelių patalpų būstai su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Ugniakurai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų, tik ugniakurai apdėti akmenimis, randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Šių pastatų sienos 20–30 cm storio (Aukštadvario piliakalnis), jie dažnai sujungti į eilę ir šliejasi prie piliakalnio pylimo. Paskutiniais amžiais iki m. e. ir pirmojo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų. Vėlyvaisiais viduramžiais paplito sudėtingo plano patalpų pastatai, gyvenamieji namai, pilys.[1]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė. Būstas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 658 psl.