Atanazas Miončinskis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Atanazas Miončinskis | |
|---|---|
| |
| Miončinskiai | |
| |
| Suchekomnatai (herbas) | |
| Gimė | 1639 m. |
| Mirė | 1723 m. (~84 metai) |
| Tėvas | Petras Miončinskis |
| Motina | Regina Ceklinska |
Atanazas Miončinskis (lenk. Atanazy Miączyński; 1639–1723) – ATR valstybinis ir karinis veikėjas, Karūnos didysis medžioklis (nuo 1684 m.), Karūnos dvaro paiždininkas (1689–1713), Voluinės (1713–1723), Kšepicos vaivada (1677), Losicos, Kamenopolio ir Lucko (1681) seniūnas, Šventos Romos imperijos grafas (1683).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mazovijos bajorų Miončinskių giminės atstovas, herbo „Suchekomnaty“ savininkas. Černigovo kašteliono Petro Miončinskio (apie 1597 – apie 1661) ir Reginos Ceklinskos sūnus. Miončinskių giminė kilo iš Mazovijos, kur jiems priklausė Miončino kaimas. Petras Miončinskis, Atanizo tėvas, persikėlė iš Mazovijos vaivadijos į Voluinės vaivadiją, kur įsigijo Macejevo dvarą.
Atanazas Miončinskis kartu su broliais Stanislovu ir Andžejumi buvo auklėjami savo motinos ir senelės. Jo tėvas, Černigovo pataurininkas ir Ostrogo ordinacijos pulkininkas, Petras Miončinskis buvo Belzo ir Rusios vaivados Jokūbo Sobieskio draugas. Jaunas Atanazas buvo būsimo Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio pažįstamas. Artima pažintis su Sobieskių šeima suvaidino svarbų vaidmenį Miočinskiams ateityje.
1673 m. lapkričio 11 d. Atanazas Miončinskis dalyvavo Turkijos armijos sutriuškinime Chotyno mūšyje, kur vadovavo totorių dvaro įgulai ir buvo lengvai sužeistas. Už nuopelnus mūšyje buvo pasveikintas Vokietijos imperatoriaus Leopoldo I Habsburgo. 1675 metais vadovaujant raitelių būriui (2500 žm.) sutriuškino Krymo nurėdiną, 1676 metais gavo pulkininko titulą.
1676 metų rugsėjį-spalį Atanazas Miončinskis tapo šarvuotos įgulos vadovu ir dalyvavo Žuranovo mūšyje. 1677 m. vasario 20 d. gavo valdyti Kšepicko seniūniją, kurią 1711 metais užleido savo sūnui Petrui Miončinskiui. 1681 m. balandžio 2 d. karalius Jonas Sobieskis Atanazui Miončinskiui suteikė Losicko seniūniją, kurią vėliau jis užleido savo kitam sūnui Antonijui. Tais pačiais metais A. Miončinskis gavo valdyti Lucko seniūniją.
1683 metų rugsėjį Atanazas Miončinskis dalyvavo Vienos mūšyje. Jis vadovavo pulkui, sudaryto iš trijų vėliavų (dviejų vėliavų priešakyje stovėjo jo broliai Andžejus ir Stanislovas) ir dragūnų būriui. Jis vadovavo Lenkijos armijai persekiojant sumuštą turkų armiją, atsitraukiančiai į Vieną. Spalį dalyvavo Parkanų mūšyje. Kaip atlygį, Vokietijos imperatorius Leopoldas I suteikė jam ir jo palikuonims Šventosios Romos imperijos grafo titulą.
1684 m. liepos 17 d. Atanazas Miončinskis gavo Karūnos didžiojo medžioklio pareigybę. Karūnos didžiojo etmono Stanislovo Jano Jablonovskio dviejų karinių kampanijų dalyvis į Bukoviną (1685, 1691) ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio dviejų kampanijų prieš Moldaviją (1686, 1691). 1689 metais Lenkijos karalius Jonas Sobieskis paskyrė Atanazą Miončinskį Karūnos dvaro paiždininkiu.
1695 metais dalyvavo Lvovo mūšyje su totoriais. Kartu su Janu Alekandru Jablonovskiu, Stanislovo Jano Jablonovskio sūnumi, vadovavo 6-tūkstantinei Lenkijos armijai mūšyje prieš 60-tūkstantinę Turkijos armiją. Mūšio metu Atanazas Miončinskis išgelbėjo etmono sūnų. Lenkai atlaikė pilną pergalę prieš turkus, kurie, nežiūrint į skaitmeninį pranašumą, prarado apie 12 tūkstančių žuvusių žmonių. 1706 metais 67-metis Atanazas Miončinskis dalyvavo Klišovo mūšyje su švedais.
Po karaliaus Jono Sobieskio mirties Atanazas Miončinskis 1697 metais elekciniame seime palaikė Saksonijos kurfiursto Augusto Stipriojo išrinkimą į Lenkijos karaliaus sostą. Už nuopelnus naujasis karaliaus paskyrė jam 6 tūkstančių lenkiškų auksinų pensiją iki gyvos galvos. 1713 metais Atanazas Miončinskis gavo Voluinės vaivados pareigybę ir atsisakė nuo Karūnos dvaro paiždininkio pareigybės savo žento Pranciškaus Maksimilijono Osolinskio, vėliau tapusio Stanislovo Leščinskio šalininku, naudai.
Ne kartą buvo renkamas pasiuntiniu į seimą, naudojosi Lenkijos karalių Jono Sobieskio ir Augusto Stipriojo simpatijomis.
1723 metais Atanazas Miončinskis mirė ir buvo palaidotas savo Macejevo dvare, Voluinėje. Paliko po savimi didelį palikikmą (426 kaimai ir 22 miestai), kurio dėka Miončinskių giminė tapo viena iš garsiausių ATR šeimų.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apie 1670 metais vedė Eleną Luščkovską. Vaikai:
- Petras Mykolas (1695–1776), Kšepicos seniūnas, Kulmo kaštelionas (1724), Černigovo vaivada (1737–1776)
- Antonis Miončinskis (1691–1774), Palenkės vaivada (1771–1774)
- Kazimieras Miončinskis, Lietuvos armijos pulkininkas
- Katerina Miončinska (m. 1729), Karūnos didžiojo iždininko Pranciškaus Maksimilijono Osolinskio (1676–1756) žmona.
- Elžbieta Miončinska (m. 1737), Juozapo Sierakausko žmona.
- Juozapas Miončinskis (m. apie 1723), Varšuvos kanauninkas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Wielka Genealogia Miniakowskiego wyd. 4, 2009, WGM
- Z. Źychyliński «Złota księga szlachty polskiej» T. XIII, s. 209–214 Anatazy Miączyński – monografia
- Rene Karkocha «Śladami Atanazego Miączyńskiego i jego potomków» praca dyplomowa PPWSZ, 2010
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Jonas Praniškus Stadnickis |
 1713–1723 |
Po to: Stanislovas Leduchovskis |
| |||||||
