Armija Krajova
| Armija Krajova | |
|---|---|
 Neoficiali Armijos Krajovos vėliava | |
| Veikimo laikas | 1942 m. vasario 14 d. – 1945 m. sausio 19 d. |
| Valstybė |  Lenkija
|
| Lojalumas | Lenkijos emigracinė vyriausybė |
| Rūšis | Lenkijos emigracinės vyriausybės ginkluotosios pajėgos |
| Dydis | ~400 000 (1944 m.) |
| Mūšiai | Antrasis pasaulinis karas Varšuvos sukilimas |
Armija Krajova (lenk. Armia Krajowa, AK – Krašto armija) – Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi karinė organizacija Vokietijos okupuotoje Lenkijoje ir didžiausia karinė pasipriešinimo organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metu Europoje.[1] Siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę 1939 m. sienomis, formaliai priklausė antinacinei koalicijai. Armija Krajovai vadovavo Vyriausioji komendantūra.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įkurta 1939 m. lapkričio 13 d., performavus Tarnybą Lenkijos pergalei (Służba Zwycięstwu Polski, įkurta 1939 m. rugsėjo 27 d.) į Ginkluotos kovos sąjungą (Związek Walki Zbrojnej). 1942 m. vasario 14 d. Lenkijos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įsakymu pavadinta Armia Krajowa.
1944 m. AK gretose kovojo apie 200 000[3] - 400 000[4] karių.
1944 m. rugpjūčio 1 d. Raudonajai armijai priartėjus prie Vyslos šalia Varšuvos, emigracinės vyriausybės nurodymu Armija Krajova organizavo Varšuvos sukilimą, siekdama perimti miestą dar prieš užimant jį sovietams. Sovietams atsisakius padėti sukilėliams po 63 d. sukilimą naciai numalšino, o miestas buvo praktiškai visiškai sugriautas. AK paleista 1945 m. sausio 19 d. vyriausiojo komendanto įsakymu, nors dalis karių liko kovoti ir su sovietine okupacija.
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dėl sovietų masinių areštų 1941 m. pavasarį lenkų pogrindis Vilniaus krašte buvo silpnas. Pirmieji Armijos Krajovos daliniai Lietuvoje susiformavo tik 1943 m. viduryje.[5] 1943-1944 m. Armijos Krajovos daliniuose Vilnijoje buvo 17-18 tūkst. karių.[6] Armijos Krajovos Vilniaus apygardos komendantu buvo A. Krzyżanowskis (1941-1944).[7]
Nors AK save laikė antihitlerinės koalicijos nare, tačiau Vilniaus krašte, skirtingai nei Lenkijoje, ji praktiškai su vokiečiais nekovojo ar net bendradarbiavo su vokiečių administracija. AK padėjo vokiečiams apsaugoti savo užnugarį, ypač geležinkelį, nuo raudonųjų partizanų. AK būrius bendradarbiauti skatino ginkluotės trūkumas, o vokiečius – intensyvėjančios raudonųjų partizanų diversijos, nuo kurių patys jau nepajėgė apsisaugoti. Lietuvoje Armija Krajova įvykdė ir karinių nusikaltimų, tarp kurių didžiausias - Dubingių žudynės.[8]
1944 m. vasario 13 d. įkūrus Vietinę lietuvių rinktinę, 7 jos batalionai buvo permesti į Vilniaus kraštą kovoti su Armija Krajova ir sovietų partizanais. Nepalaikomi vokiečių VLK daliniai 1944 m. gegužės mėn. pralaimėjo gerai ginkluotai Armijai Krajovai, o netrukus VLK buvo išformuota.
1944 m. liepos mėn. Armija Krajova suorganizavo operaciją „Ostra Brama“.[9] Siekta dalyvauti užimant Vilnių ir taip sustiprinti Lenkijos pozicijas po karo išlaikyti rytines Lenkijos teritorijas. Priešiška AK tikslams sovietų vadovybė netrukus po to Armijos Krajovos dalinius nuginklavo ir internavo.[10]
1993 m. Armijos Krajovos veiklą Lietuvoje tyrusi Vyriausybės patvirtinta istorikų ir teisininkų komisija nustatė, kad Armija Krajova Rytų Lietuvoje padarė nusikaltimų žmoniškumui, terorizavo ir žudė civilius, daugiausia lietuvius.[8]Lietuvos Generalinė prokuratūra tiria bylą dėl Armijos Krajovos vaidmens nužudant 273 civilius Pietryčių Lietuvos gyventojus.[11]
Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi AK veikė priešo okupuotoje teritorijoje, už tūkstančių kilometrų nuo sąjungininkų kontroliuojamos teritorijos, apsirūpinimas ginklais ir amunicija buvo sudėtingas. Nepaisant to AK sugebėjo apginkluoti dešimtis tūkstančių karių. Pogrindinės veiklos sąlygos leido naudoti tik lengvąją pėstininkų ginkluotę, apie artileriją, šarvuočius ar aviaciją nebuvo kalbos (išskyrus kelis atvejus Varšuvos sukilimo metu).
Armija Krajova ginklus gaudavo keturiais pagrindiniais keliais: iš Lenkijos reguliariosios armijos 1939 m. karo prieš sovietus ir vokiečius metu paslėptų ginklų sandėlių; atimdama ar pirkdama iš vokiečių ir jų sąjungininkų; nelegaliai juos gamindama; iš sąjungininkų oro keliu.
Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyriausieji AK komendantai:
- div. gen. Mykolas Tokaževskis-Karačevičius (Torwid) (1939 m. lapkričio 13 d. – 1940 m. kovas)
- gen. ltn. Kazimieras Sosnovskis (Godziemba) (1940 m. kovas – 1940 m. birželio 18 d.)
- div. gen. Steponas Roveckis (Antgalis) (1940 m. birželio 18 d. – 1943 m. birželio 30 d.)
- div. gen. Tadas Komorovskis (Giria) (1943 m. birželio 30 d. – 1944 m. spalio 2 d.)
- brig. gen. Leopoldas Okulickis (Meška) (1944 m. spalio 2 d. – 1945 m. sausio 19 d.)
Taip pat[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Armija Krajova Lietuvoje. – Vilnius: „Vilnijos“ draugija; Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
- D. 1. – 1995. – 142 p.: iliustr. – ISBN 9986-577-02-0
- D. 2. / sud. Kazimieras Garšva. – 1999. – 302 p.: iliustr. – ISBN 9986-577-29-2
- Paduodami rankas suartiname tautas: Lietuvos vietinės rinktinės ir Vilniaus apygardos Armijos Krajovos susitaikymas / Algimantas Degutis, Jacek Jan Komar. – Vilnius: Valstybės žinios, 2006. – 114 p.: iliustr. – ISBN 9986-18-146-1
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Poles under German Occupation“. Institut für Nationales Gedenken. Suarchyvuotas originalas 2014-05-19. Nuoroda tikrinta 2014-05-19.
- ↑ A.Bubnys. Armija Krajova. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- ↑ Polish Government-in-Exile In: Walter Laqueur (ed.) The Holocaust Encyclopedia. New Haven: Yale University Press, 2001. P.482
- ↑ Poland, Role in the War In: Dr. Spencer C. Tucker (ed.) WORLD WAR II. A Student Encyclopedia. Vol.1. Santa Barbara: Abc Clio, 2005. P.1025
- ↑ Č.Iškauskas. Lenkai ir lietuviai nesutarė net karo metais... 2012 m. rugsėjo 2 d. delfi.lt
- ↑ Arūnas Bubnys. NKGB–NKVD prieš lenkų pogrindį Lietuvoje 1944 m. antroje pusėje–1945 m. pirmoje pusėje
- ↑ A.Bubnys. Armija Krajova. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- ↑ 8,0 8,1 Mindaugas Jackevičius Vilniaus r. savivaldybė ir Lenkų sąjunga nutarė minėti Armijos Krajovos bandymą paimti Vilnių 2011 m. liepos 13 d. delfi.lt
- ↑ „Apie knygą Armija krajova Lietuvoje“. xxiamzius.lt. 2004-07-08. Nuoroda tikrinta 2024-02-15.
- ↑ Arūnas Bubnys. NKGB–NKVD prieš lenkų pogrindį Lietuvoje 1944 m. antroje pusėje–1945 m. pirmoje pusėje
- ↑ BNS.Lenkai vėl gina Armiją krajova ir kaltina lietuvius Archyvuota kopija 2018-11-04 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.svg){kind=small}
|
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |