Arboristika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Arboristas Australijoje apipjausto nereikalingas medžio šakas

Arboristika – savaime augančių ar introdukuotų sumedėjusių antropogeninio kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško arboriflorai, o mūsų aplinkos – miestų, gyvenviečių, sodybų ir kitokiu būdu urbanizuoto kraštovaizdžio – želdiniams.

Arboristika siekia koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio kontekste. Šis mokslo dalykas reikalauja itin daug biologinių ir kitų disciplinų išmanymo bei yra labai priklausomas nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinius sprendimus.

Arboristiniai objektai pagal priežiūros prioritetą skirstytini į dvi grupes:

  • Sumedėję augalai, kurie prižiūrimi pirmenybę teikiant visuomenės poreikiams (dauguma medžių ir jų grupių);
  • Itin reikšmingi sumedėję augalai (gamtos paminklai ir pan.), kurie prižiūrimi pirmenybę teikiant augalo poreikiams;

Miško bendrijos dažniausiai nėra arboristiniai objektai.

Arboristikos kaip praktinės priežiūros, globos metodų ir technologijų pritaikymą ir evoliuciją pastūmėjo medžio fiziologijos, medienos patologijos ir įvairių biocheminių procesų supratimas. Arboristika kaip disciplina vystytis pradėjo maždaug nuo XX amžiaus pradžios. 1924 metais metais pasaulinės arboristų visuomenės dėka buvo įkurta Tarptautinė arboristų draugija (International Society of Arboriculture, ISA).

Su arboristika artimai siejasi dendrologija – tai botanikos mokslo šaka, plačiai tirianti sumedėjusių augalų sandarą, išorę, genetiką ir daugelį kitų savybių.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]