„Anzani“ 3 cilindrų avaciniai varikliai – „W“ (vėduoklės) ir „Y“ formos trijų cilindrų radialinių variklių modelių serija, 1905–1915 m. gaminta Alessandro Anzani įmonėje „Anzani Moteurs d’Aviation“, įkurtoje Prancūzijoje bei išsiplėtusioje į Italiją ir Didžiąją Britaniją.
Šiais varikliais buvo varomas pirmas Lamanšo sąsiaurį perskridęs lėktuvas – Luji Blerijo sukurtas „Blériot XI“, taip pat A. Gustaičio pirmoji konstrukcija ANBO-I. Manoma, kad „Anzani“ trijų cilindrų variklis, sumontuotas Anglijoje saugomame „Blériot XI“, yra seniausias pasaulyje skrydžiams tinkamas aviacinis variklis.[1]
Alessandro Anzani su vėduoklės tipo varikliu varomu motociklu, 1906 m.
1905 m. imigrantas iš Italijos, sportininkas Alessandro Anzani Prancūzijoje pradėjo gaminti motociklų variklius. Priešingai nei daugelis kitų variklių šie aušinami oru, o ne vandeniu, todėl pasižymėjo mažesniu svoriu. Pirmieji „Anzani“ modeliai buvo dviejų cilindrų „V“ formos varikliai, kuriais varomi motociklai 1905 ir 1906 m. pasiekė ženklių rezultatų. Tuo pačiu laikotarpiu A. Anzani sukūrė galingesnę trijų cilindrų versiją. Kaip matyti iš nuotraukos, toks variklis puikiai tilpo į motociklo rėmą.
Varikliai, kurių cilindrai buvo išdėstyti aplink alkūninį veleną, tačiau ne pilnu apskritimu gavo „vėduoklės“ (angl.fan) pavadinimą, taip pat jie buvo vadinami pusiau radialiniais arba „W“ tipo (W-3).
Vėduoklinės konfigūracijos pranašumas buvo jos konstrukcija – visam cilindrui esant virš alkūninio veleno neliko pavojaus, kad alyva užterš žvakes. Pagrindinis tokių variklių trūkumas, ypač jaučiamas orlaiviuose, buvo papildomas svoris, reikalingas balansuoti stūmokliams.
Vėduoklės tipo „Anzani“ variklis
Jausdamas po brolių Raitų demonstracinių skrydžių Prancūzijoje serijos išaugusį visuomenės susidomėjimą aviacija, 1908 m. Anzani sukūrė pirmąjį aviacijai skirtą trijų cilindrų vėduoklės tipo variklį. Kiekvienas cilindras buvo iš vientiso geležies liejinio, o neardomas karteris buvo gaminamas iš aliuminio.[2] Stūmokliai buvo gaminami iš plieno su lietais žiedais.[2] Jų išoriniai cilindrai buvo montuojami 60° kampu į centrinį, nors šiuolaikinėje diagramoje[3] vaizduojami 55° kampu sumontuoti cilindrai, o pati konstrukcija vadinama „kryžminio kanalo varikliu“. Visi šie varikliai buvo aušinami oru, komplektuojami su vienu įsiurbimo ir vienu išmetimo vožtuvu, montuojamai šoninėje cilindro sienelėje; kiekvienas išmetimo vožtuvas buvo valdomas iš apačios alkūninio veleno valdomu kumšteliniu mechznimu.[2] Kiekvienas šių strypų buvo montuojamas kameroje, esančioje cilindro šone, su automatiniu, spyruokliniu įsiurbimo vožtuvu tiesiai virš jo. Taip buvo siekiama tiek sumažinti tūrį, tiek padėti vėdinti karštą išmetimo vožtuvą. Dauguma šiuolaikinių ir iki 1921 m. paskelbtų šaltinių sutinka, kad šių variklių cilindro skersmuo siekė nuo 100 iki 105 mm,[2][4][5], o stūmoklio eiga siekė nuo 120 iki 150 mm. Daugumos šių variklių galia siekė 18 kW (24 AG) esant 1 400–1 600 aps./min.
Tokio tipo varikliu varomas Luji Blerijo XI tipo monoplanas 1909 m. liepos 25 d. tapo pirmuoju už orą sunkesniu orlaiviu, perskridusiu Lamanšo sąsiaurį. Šiuolaikiniai šaltiniai nesutaria dėl šio variklio fizinių parametrų. Pirmajame šio orlaivio aprašyme, pateiktame 1909 m. „Flight“ žurnale, variklis apibūdinamas kaip 100 × 150 mm dydžio, 3,53 litrų darbinio tūrio.[4] Po kelių mėnesių šiame žurnale paskelbtame skrydžio aprašyme išspausdintas variklio brėžinys su 55° kampu išdėstytais cilindrais,[3] kurio matmenys buvo 103 x 120 mm. Jei šis teiginys buvo teisingas, „Bleriot IX“ varė 3,00 litro darbinio tūrio varikls. Po skrydžio padarytoje nuotraukoje[6] taip pat matyti variklis su 55° kampu išdėstytais cilindrais.
Dar prieš rekordinį L. Blerijo skrydį „Anzani“ jau gamino ir pardavinėjo galingesnes variklio versijas: 120 mm cilindro skersmens, 4,4 litro variantą, išvystantį 26 kW (35 AG) ir 135 mm cilindro skersmens, 6,4 litro darbinio tūrio variklį, išvystantį 36 kW (45 AG).[7] Šie vėduoklės tipo varikliai buvo gaminami bent iki 1913 m.[8] Šiuo laikotarpiu įvyko keletas pokyčių: išmetimo vožtuvas buvo perkeltas į cilindro galvutę ir buvo valdomas svirtimis, karteryje buvo įrengta maišymo kamera. 1913 m. pradėtame gaminti „Anzani" trijų cilindrų vėduoklės tipo variklyje cilindrai buvo montuojami 72° kampu, greičiausiai siekiant supaprastinti balansavimą. Įsiurbimo vožtuvai buvo perkelti į galinę variklio dalį, taip siekiant sumažinti kuro mišinio atvėsimą dėl propelerio stumiamo oro srauto.
Siekdamas mažinti aviacinių variklių svorį, A. Anzani atsisakė vėduoklės tipo variklių reikalaujamų svorinių stūmoklių kompensatorių, o cilindrus išdėstė žvaigždės tvarka. 1909 m. gruodžio mėn. jis pristatė simetrišką trijų cilindrų variklį su 120° kampu išdėstytais cilindrais. Pirmasis modelis turėjo 3,1 litro darbinį tūrį ir išvystė 22 kW (30 AG) galią esant 1300 aps./min.[5]
Nors variklis buvo vadinamas „Y“ tipo varikliu, iš tiesų jis buvo apverstos „Y“ formos: dviejų apatinių cilindrų viršutinėje plokštumoje sumontuoti vožtuvai buvo apie 30° žemiau horizontalės. Dėl tokios konstrukcijos dviejų apatinių cilindrų žvakės buvo mažiau linkę apsinešti atidirbusiu tepalu, nei būtų apsinešęs vienintelis apatinis cilindras tuo atveju, kai variklis būtų naudojamas „Y“ konfigūracijoje ir vienas cilindras būtų buvę visiškai apatinėje padėtyje, 180° kampu nuo vertikalės.
Radialiniai varikiai pasižymi sklandesniu veikimu nei mažiau simetriški vėduoklės tipo varikliai, jie taip pat yra mažesnio svorio. Visgi, dėl mažo darbinio tūrio ir mažos galios, jų pritaikymas buvo ribotas. Šios problemos sprendimui „Anzani“ pradėjo gaminti dvieilius radialinius variklius, sudarytus iš dvejų „Y“ tipo variklių sujungtų viena ašimi ir netgi 200 AG galios keturgubos žvagždės tipo variklius, sudarytus iš keturių taip pat sujungtų „Y“ tipo variklių.
XXI amžiuje JAV restauruotas „Bleriot XI“ (gamyklinis numeris yra 56) su „Anzani“ „Y“ tipo varikliu yra seniausias skrydžiams tinkamas orlaivis Vakarų pusrutulyje. Šio lėktuvo registracijos numeris yra N60094.[9]
ANBO-I. Gerai matoma apverstos „Y“ tipo variklio forma.
„Anzani“ „Y“ tipo variklis buvo sumontuotas į 1925 m. sukurtą pirmą A. Gustaičio lėktuvą ANBO-I. Lėktuvo gamybos metu šis variklis kainavo 7-8 tūkstančius litų, todėl A. Gustaitis pirko padėvėtą, pigesnį. ANBO-I buvo skraidoma 1925–1930 m. Suremontuotas nuo 1935 metų devynerius metus buvo eksponuojamas Karo muziejuje, nuo 1944 metų – dvidešimt šešerius praleido muziejaus rūsyje. 1970 metais tris mėnesius demonstruotas proginėje parodoje, vėl trejetui metų grįžo į muziejaus rūsį, nuo 1973 metų – 17 metų buvo Visuomeninio sportinės aviacijos muziejaus, dar trejus metus – Lietuvos aviacijos muziejaus ekspozicijose, o nuo 1993 metų grįžo į Karo muziejų ir buvo demonstruojamas didžiojoje salėje. Po 1993 m. šis lėktuvas su oroginaliu varikliu eksponuojamas Aviacijos muzieje.[10]
ANBO-I su 30 AG Anzani Y varikliuRestauruotas ir skrydžiams tinkamas Blériot XI (gamyklinis Nr. 56, JAV registro numeris N60094) su „Y“ tipo varikliu yra saugomasOld Rhinebeck aerodrome.
Tinkamas trumpiems skrydžiams „Blériot XI“ (Jungtinės Karalystės registracija G-AANG), kaip teigiama, tik trimis savaitėmis jaunesnis už Old Rhinebeck pavyzdį, saugomas Shuttleworth“ kolekcijoje. Manoma, kad jo originalus „vėduoklės tipo“ trijų cilindrų Anzani variklis yra seniausias skraidyti tinkamas orlaivio variklis pasaulyje.[1]
1910 m. gamybos „Deperdussin monoplane“ su „Y“ tipo varikliu, saugomas Shuttleworth“ kolekcijoje (Jungtinė Karalystė).[11]
„Shuttleworth“ kolekcijoje eksponuojami „Anzani“ trijų cilindrų varikliai.
Argentinos aviacijos muziejuje (isp. „Museo Nacional de Aeronáutica Argentina“) eksponuojamas „Bleriot 11“ sumontuotas veikiantis trijų cilindrų „Anzani“ vėduoklės tipo variklis. To paties muziejaus variklių salėje eksponuojamas „Y“ tipo trijų cilindrų variklis.
Brooklands muziejuje (Veibridžas, JK) eksponuojamas 3 cilindrų „Anzani“ vėduoklės tipo variklis.
Prancūzija
